Vakar:
Pirma mintis - šūdas. Antra- tokia pati, kaip pirmoji. (Regis per dažnai ši mintis mane lanko. . .) Dar šmėsteli "ką aš darau?", "kam to reikia?", "kas iš to išeis?", "Prisižaisiu", "kodėl aš to siekiu?". . . Tiek tų pagrindinių minčių. Tik tiek.
*
Netikėtai el pašlo dėžutėje raptikau senus laiškus. . . Ir tada susimąsčiau: o kas yra meilė? Blizgantis šūdniekis valentino dienos proga? O gal sms pilna :**********? O gal "ka tju, zjuijkji?" . . . Velniai griebtų. Aš tai atsimenu kiek kitaip. . . Tylus bučinys į kaktą, šaltą vasaros vakarą. Slapta šypsena. Kaštas delnas. Eilėraštis "Tau vienintelei". (Ak taip. Kaip ir kitoms tavo Vienintelėms). Tyla ir kažkoks tvankumas aplinkui. Paprasta ir gražu. Taigi. Tik tiek. regis paprasčiau nei nebūna. . . Arba kasdienis rūpęstis. Laiškas, net jei nėra jėgų rašymui. . . . . . Tai yra meilė. Tikriausiai. Arba kažkas, turintis mistišką panašumą į ją. . . :>>
*
Deja visi gražūs dalykai baigiasi greitai. Ir ganėtinai negražiai. O šiandien visas tokias meiles galima prisiminti su ironiška šypsenėle. Be akmens užanty. Be baimės. Be liūdesio. Ir gal net be ilgesio. Tiesiog su palengvėjimu. . . Viskas pasimiršta. Ir atsiranda pakili tuštuma. Kažkam kitam. . .
*
Juokinga. Bet žmogiška. Banalu. Bet juk beveik visi gražūs dalykai yra banalūs. . .
*
Filosofija vakarienei. . . :P
2 komentarai:
Į tuštumą atsinešk daug pilnatvės. (banalu).
Ir nekankink savo praeities nuolat ją traukdama čia. Nei jai nei tau nuo to ne geriau.
Negaliu. Supranti, praetis yra kažkoks vaiduoklis. Nemoku jo atsikratyt. O ją kažkur paliekant (kad ir čia), palengvėja. Tikrai. Ką užrašai, tas jau nebeskraidžioja galvoje be vietos. Be to, tai tra neatsiejama dabarties dalis.
Nou to nebėgu nebėgu, nes nepabėgsiu.
Sowieso. ;D
O pilnatvė uš niekur neatsiranda. Va kur problema. Ir kai jos nėra, tai į likusias skyles kaišioji bet ką. Pvz praeitį.
Rašyti komentarą