Pamišėliška ramybė. Geresnio žodžio turbūt nė neįmanoma įsivaizduoti. . . Aplinkinis pasaulis - dinamiškas, spalvingas, gluminantis ir nesuprantamas. . . O aš tarsi musė prilipusi prie lango stiklo ir įsmeigusi savo išpūstas akis į kiemą. Kiekvieną dieną vis ten pat, vis su ta pačia baime, su tuo pačiu dusuliu, ir ta pačia šypsena. Kartais kiek kvailokai atrodančia, kartais būtinu atributu, o kartais tiesiog todėl. Noriu į negyvenamą salą. Noriunoriunoriunoriunoriu. Labai noriu. Nes jau po truputį imu lipt sienom. O kai pradedu lipt sienom - gero nelauk. O lipu iš prakeikto nežinojimo į kurią pusę bėgt, ko norėt ir ką daryt toliau. . . Nors imk ir pradėk kaukt prieš mėnulį atsisėdus. . . Visada viskas man klostosi nei šiaip, nei taip, nei anaip. . . Pati aš esu nei šiokia, nei tokia. Anokia.
.
Nesuprantu: atrodo viskas gerai, bet staiga apsidairau, ir suprantu, kad nė velnio negerai. Tada pavirkauju, pazyziu ir vėl gerai. . . Na ir taip nuolat. . .
.
Po galais! Nušaukit mane! Susimildami!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą