2008 m. rugsėjo 7 d., sekmadienis

Pašnekovė

Aš sunkiai galiu paaiškint šiandieninio liūdesio kilmę... Matyt, prisikaupė visko per daug. Per daug norėta, per mažai tikėta, per daug bijota ir per naiviai žiūrėta į viską... Tikriausiai. Mama visada man skiepija blaivią mąstyseną. O šiandien jau beveik visiškai įtikino... Vaikučiai, visada klausykit mamyčių...
.
Galiu apkabint?
Ne.
Tikrai?
Ne...
Tai galiu?
Gali.
Kas tau yra? Kodėl...
Apkabink, nepezėjęs.
.
Baisu, kaip viskas gali apsiverst... Nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis? Aš sakyčiau, kad trys. Bet esmės tai nekeičia... Tik tiek, kad apsimetinėt ir apgaudinėt vistiek neįmanoma ir absoliučiai nesinori.
.
Jaučiuosi kaip išgręžta kempinė. Per daug suku galvą, per daug prisisvajoju, per mažai miegu ir pavargau laukt.
.
Mieliausias dalykas dabar yra graudus Dylano balsas virkaujantis:
.
One more cup of coffee for the road,
One more cup of coffee 'fore I go
To the valley below...

Komentarų nėra: