Aš labai dažnai sėdžiu ant savo rašomojo stalo ir ilgai žiūriu į kažką pro stoglangį. Tiksliau į šitas (žr. viršuje) klevų viršūnes... Jos tokios pačios.... Senos, šakotos, pavargusios... Tik va mintys galvoje toli gražu ne tos pačios... Nors kam dabar gyventi lengva? :D.
Planuoti galima begalinę begalę dalykų, o kiek iš jų virs apčiuopiama realybe, tai tik pats velnias težino. O gal ir ne...
.
Šiandien nenuveikiau nei pusės to, ką planavau nuveikti. Šūdas su žibutėm! Nors kambarį persitvarkiau, namus išsikuopiau, sunešiojau gėles, sutampiau laikraščius... Bet geografijos žemėlapiai (5), kurių dar nemoku (!!!) ir kuriuos privalau atsiskaityt iki trečiadienio man žiauriai guli ant sąžinės... Žiauriai....
.
Ryt tikriausiai lėksim su visa šeimyna Megon. Žieminis apsipirkimas. HipHip Horrrrrayyyyy!
.
Man atrodo, kad tuoj tapsiu atsiskyrėle. Na kaip pasakose: gyvena atsiskyrėliai miško tankmėje, apžėlę, apsamanoję ir visiškai surambėję. Jau baigiu priprast, kad niekur negaliu ištrūkt iš savo namų. Nes vienaip ar kitaip tai yra problemos... Ir kai n-tąjį kartą negali, tai ir pamanai, kad ai, tiek to... Nes užknisa. Viskas. Norisi tik įsirausti ir miegoti uodega užsiklojus sau nosį. Miau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą