2009 m. sausio 9 d., penktadienis

Requiem

Ką gali pasakyti, kaip gali jaustis ir kokios mintys sukasi galvoje kai netenki bene brangiausio žmogaus? Viskas paprasta. Velniškai skaudu. Per ašaras nebeįmanoma kvėpuot. Nieko nesinori. Tik įsiraust kur nors ir išsiverkt šimtąjį kartą... Aš jaučiau. Aš žinojau... Bet vistiek... Praėjusią naktį aš ją sapnavau... O kai vakare suskambo telefonas, supratau...
.
Laukia 3 dienos pragaro. Nesuprantu lietuviškų papročių. Tou metu, kai šeimai yra baisiausia, skaudžiausia, kai norisi tik tylos, ramybės ir dar kartelį ramybės, reikia iškęst žmonių srautus ir visą tą maišalienę... Aš negaliu žiūrėt į mirusį žmogų. Man tai yra kažkoks košmaras... Kažkoks pragaras... Hm. 18 savo gimtadienio kaip gyva nepamiršiu...
.
Stengiuosi nusiramint. Negalvot... Negaliu. Nieko negaliu...

5 komentarai:

Ieva rašė...

viskas privalės būti gerai. ;*

Shuo rašė...

nesuk per daug galvos. verkimu nieko nepakeisi. aisku lengva man taip sakyt bet pasaulyje yra zmoniu su zymiai didesnem problemom. o siaip is tikro uzjauciu :*

Milda rašė...

Ačiū Jum.... :**
Kai išsiverki palengvėja... Tiek to pokyčio :>

Nešališka stebėtoja rašė...

Laikykis. Visko reikia gyvenime patirt, tik štai tokių potyrių aišku niekam nesinorėtų. Stiprybės tau;)

Milda rašė...

ačiū tau :)