Mokykla yra tragiškai sekinantis dalykas. Velniškai. Aš nežinau į kokią mumiją pavirsčiau, jei viską mokyčiausi tobulai sąžiningai... Reikia turėt arkliškos stiprybės ir sraigiškos kantrybės, kad ištvertum tokį žiaurų krūvį. Nei vieno, nei antro neturiu. Tad taip ir būna. Viskas užknisa. Nervai tiek išsitampę, kad užtenka didžiausio menkniekio ir suisterikuoju. Ačiū dievui, dar tik namuose. Ir norisi tik vieno dalyko - nusikelt nuo spintos tą bonką vyno, ką nors apsikabint, įkniaubt į petį (pageidautina vyrišką) ir pamiegot. Kokią parą. Gal galvoje prašviesėtų... .
Pektadienis yra tokia nuostabi diena, kad jos pradedi laukt jau penktadienį vakare... Tiesiog už tą palengvėjimą, kuris užplūsta vos išgirdus skambutį iš 7 pamokos, galima paaukot kažin ką...
.
Kai glėby miega šviesutis kūdikis jausmas dar geresnis... :>>
.
Kartais pagalvoju, kad tai absurdiška. Bet tu mane moki įtikint, kad ir kokia skeptiška bebūčiau... :> Juokinga, bet ką čia gali žinot, kaip gyvenimas gali pasisukt... :D
.
Kita savaitė bus puiki. Jei tik neatsigrūs močiutė. Jai atsievakavus linksmybės baigiasi.... taip sakant "balius baigtas... pačios žinot kas, namo!"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą