2010 m. lapkričio 24 d., trečiadienis

All We Need

Aiškinau sesei, kaip meilę gali pakeisti neapykanta. Kaip meilė deformuojasi, garuoja, vysta ir aušta. Aiškinau ir galvojau: "Bet po galais! Kaip?!" Kaip žmogus reiškęs bent pusę pasaulio, pusę gyvenimo ir be kurio tiesiog negalėjai įsivaizduot ateities, staiga tampa pasidygėjimo objektu... Būna... Graudu pagalvojus, į ką pavirsta žmonės, kokių dalykų pridaro... Paguoda tik tokia, kad nieko nėra visiškai juodo ar visiškai balto. Nothing is perfect. Nothing is pure. Yra nauja pradžia. Naujas šansas. Nauja galimybė susimauti arba pagaliau užbaigti nesėkmių ruožą...

4 komentarai:

ma5ka rašė...

Man irgi teko su tuo susidurti, dabar su vienu žmogumi, kuris ne taip jau ir seniai atrodė svarbiausias pasaulyje, net nebesisveikinu, t.y. apsimetam, kad nematom vienas kito. Bet pamažu apmaudas ir pyktis visiškai nyksta ir pradeda imti juokas, kad du protingi žmonės šitaip kvailai elgiasi. Gal kada nors netyčia bus kitaip.

Milda rašė...

Gal ;) Tiesiog.. Nežinau kaip čia taip atsitinka. Gal ne viską galima atleist... O gal tik laiko reikia? :)

Anonimiškas rašė...

Aš vadovaujuosi tuo,kad nėra to,ko negali atleisti moteris...Nors vėlgi,every rule has its exceptions.
Ir dar jei vyrai būtų tokie atlaidūs kaip moterys....

Milda rašė...

Yra. Aš niekada neatleisiu prieš mane pakeltos rankos... Tiesiog negaliu. O visa kita... Kai labai myli, gali atleist beveik viską.

Visokių vyrų yra.... ;)