2010 m. gruodžio 24 d., penktadienis

War Is Over

Kalėdos. Vėl. Kad ir kaip nelaukiu, bet jos visada mane užklumpa iš pasalų. Pritykina ir suleidžia dantis kaklan. Nežinau kodėl, bet šita šventė man atrodo tokia ganėtinai apsimetėliška. Sudaiktinta, sukomercinta ir išsikvėpus. Vis mažiau stebuklo širdy ir viena raukšle kaktoj daugiau galvojant, kaip čia dar nupirkt ką nors tam, tam ir tam. Smagu duoti. Malonu gauti. Bet norėtųsi, kad tai plauktų iš širdies, o ne dėl to, kad reikia. Ir žodžio reikia nemėgstu....
.
Bet užskaitau atostogas. Užskaitau, kad nuo šiąnakt dienos ilgės ir trumpės naktys. Kad tuoj naujieji... Kad galima sau pažadėti gražių dalykų. Ir kad galima laukti gražių pažadų tesėjimo...
.
O principe, tai varguoliai nemėgsta Kalėdų. Tarp jų ir aš. Nes tada pasijunti dvigubas varguolis - dar ir dvasios ubagas...

2 komentarai:

Rūta rašė...

Įdomu... Aš irgi manau, kad Kalėdos nebėra tokia dvasiška šventė, kaip seniau. Mums vis svarbiau materialinės vertybės, o juk Kalėdos vis dėlto dvasinių vertybių šventė...

Milda rašė...

Būtent :)) O dabar Kalėdos patapo Maximos akcijų ir Akropolio šturmavimo švente.... Ne tai yra Kalėdos, ne tai..... :>