Kai
sodai pakvimpa obuoliais, supranti - vasara baigiasi. Nei rugpjūčio
meteorai, nei rūkai, nei ilgėjančios naktys man nėra tokios rudeniškos,
kaip obuoliai. Nenoriu rudens, nelaukiu ir darosi vis liūdniau
pagalvojus apie visą laukiančią bjaurastį: universitetą, šaltį, darbą ir
blaškymąsi tarp miestų...
Praeitis
grįžta tik sapnuose - pabundi, ramiau atsidūsti ir nusišypsai, nes turi
ką pabučiuoti ir apsikabinti. Nes tikriausiai dar nebuvo taip gerai.
Nežinau
kaip čia gavosi, bet gavosi. Nebeturiu laiko. Nors gal tiksliau
pasakius, sąmoningai investuoju jį į tai, kas šiuo metu man
aktualiausia, nors tai nebūtinai pats teisingiausias pasirinkimas. Bet
man dabar reikia daryt šitaip.
Visada
noriu daug parašyt ir visada pamirštu, ką būtent! Galiu pasakyt tiek,
kad šita vasara buvo labai puiki nuostabi! Pakeliavau, pafestivaliavau,
pasibuvau ir pailsėjau. Sėdžiu po medžiu, skrebenu... Iki rudens jau tik
pora kalendorinių savaitėlių. O iki tobulos vasaros terūktų jūros...
2 komentarai:
Nuostabiai rašai,pradėjau sekti tavo blogą ;) galbūt susidomėsi ir mūsų rašomu blogu
http://partyinlouboutins.blogspot.ie/
Ačiū, labai smagu :))
Būtinai paskaitysiu!
Rašyti komentarą