Guliu ir galvoju, kad štai visos mano mielos draugės gimdo ir tvarkosi gyvenimus - ženyjasi, ima paskolas, perka butus, vairuoja mašinas. O aš ne. Iš šitų dalykų, jeigu jau tiesą pasakius, tai norėčiau tik buto ir mokėt vairuot. Man kol kas pilnai pakaktų. Ir čia nėra tokios jau baisios nepasiekiamybės. Tik lengvai keista, kodėl žmonių prioritetai tokie skirtingi. Kodėl taip yra, kad regis gana panašūs žmonės renkasi visai kiokius gyvenimo variantus?
Su savo likimo valdovu gražiai gyvenam jau penkti metai. Ir viskas superfainai, nes abu draugiškai nenorim tų pačių dalykų. Ai, aš noriu katiniuko, o jis ne. Ir jis ne taip baisiai nori buto. Bet tai tikrai niekuo nekenkia santykiams. Žiauriai gerai yra su geriausiu draugu būt 24/7/365. Ir aš manau, kad labai svarbus to buvimo aspektas, kurio dėka gyvenimas yra taikus ir glotniai tekantis ramia vaga, yra tas, kad sutampa mūsų nenorėjimai. O norėjimai labai lengvai susiderina patys. Ir šiaip keistas jausmas, kai atrodo, kad tai tikrai tavo antra pusė. Tiesiog įaugęs ir įsišaknijęs žinojimas, kad tu visada turi ranką, petį arba širdį, kuri tavęs laukia, nesvarbu kokia buvo diena, ar išplauti plaukai ir ar ant suknelės nėra dėmės. Nesvarbu. Lygiai kaip ir visisškai nesvarbu tau... Ir jau nėra kitokio varianto. O gal net nebuvo?
Ir visada yra nuoširdžiai baisu, kad viskas yra per gerai, kad būtų tiesa.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą