Ir kaip čia yra, kad dalykai, kurių seniau reikėjo kaip oro, šiandien yra dešimtame plane. Reikėdavo sugerti tūkstančio žmonių energiją, rašyti per naktį, arba tiesiog atvirom akim vaikščioti miesto gatvėmis ir gerti į save kiekvieną detalę, kvapą ir garsą. Viskas buvo nauja. Viskas žavėjo ir kerėjo. Planas buvo iki mėnulio ir atgal. Basom. Ir labai keisti dalykai nutinka, kai knygų ir pasakų vaikas susiduria su realybe... Aš tai sulyginčiau su tuo reikalu, kai prieš Kalėdas viskas būna išpuošta, spindi, tviska, žiba ir sausio 7d. viską nuplėšia velniop ir supakuoja. Tai kažkas tokio. Muhaha.
Šitie metai buvo įdomūs. Na, čia toks pavėluotas naujametinis reziume. Tiesiog po kiekvieno gimtadienio stukteli kažkoks naujas suvokimas. Visada juokdavausi iš žmonių, kurie sendami nustoja švęsti gimtadienius. Bet kažin ar nebūsiu vienas iš tų paklydėlių. Ir ne todėl, kad švęsti nepatiktų - tikrai ne. Bet kiekvienas gimtadienis įsirėžia tarsi priekaištas, kad štai, dar vieni metai šiknon. CHA. Senti yra privilegija. Viskas su tuo yra ok.
O metai tai buvo įdomūs. Tiesa pasakius - sunkūs. Ne ne, tikrai nesakau, kad ne pati kalta. Mes patys atsakome už savo spendimus arba tų sprendimų nebuvimą. Bet nuo tada, kai mečiau savo prakeiktą darbą praėjo jau mėnesis ir dešimt dienų. Ir tik dabar imu padoriai atsigauti. Ir nežinau nuo ko tiksliai. Ar nuo to, kaip tavęs žmonės nevertina, ar nuo to, kokia klaiki supuvusi ir sukirmijusi yra visko sistema (čia jau labiau darbo su viešaisiais pirkimais užkulisiai), bet čia ne apie tai. Atsigavinėju nuo to supratimo, kad nebegaliu. O juk atrodė, kad pereisiu, ugnį, vandenį, nuversiu kinų sieną ir dar Sizifo akmenį galiu pasitampyti. Pasirodo ne. Ir šitas pralaimėjimas prieš save man iš tiesų kirto į paširdžius. Pirmas dienas miegojau po 12-15 valandų. Atrodė mažai ir mažai... Ir akys nežiba, ir nieko nenoriu. Ir nedžiugina niekas. Ir dar kaip tyčiai saulės nėra, šalta. Nors kauk.
Jeigu aš galėčiau parašyti sau laišką ir išsiųsti jį į kokius 2007 metus, aš tiesiog parašyčiau "Chill, Bitch". Mesk tas dulkėtas knygas, pasiimk metų pertrauką po dvyliktos klasės, gyvent, keliauk, draugauk, ragauk ir pamatysi, kaip bus gerai. Ištrūksi iš sistemos, išmoksi šimto nuostabių dalykų (ir gal penkių nelabai nuostabių), bet tai bus pati geriausia pasaulio mokykla. Ir dar suteiks šimtą papildomų galimybių gyvenime.
O optimistinė gaidelė būtų tokia, kad juk kiekviena pabaiga, kad ir kokia ji bebūtų, yra pradžia kažkam kitam. Ir tik aš pats galiu spręsti, kas tai bus.
ŠLOVĖ!
1 komentaras:
Pastaruoju metu vadovaujuosi tokiu posakiu. Geriau gailetis to ka padarei, nei to ko nepadarei. Veikia :)
Rašyti komentarą