2010 m. rugpjūčio 24 d., antradienis

I Want You To Be My Valhalla

Iššveiti visus pridulkėjusius užkaborius, išsiurbliuoji kilimus, išgaudai vorus, nuvalai dulkes nuo porcelianinių angelėlių ir tyliai ant lentynos surikiuotų enciklopedijų... Nublizgini langus ir trofėjų spintos stiklus. Ramiai lankstai rūbus. Tyliau vaikštai ir netrankai durų. Akimis medžioji kiekvieną namų kertę. Ir tyliai tyliai atsisveikini... Su namais, miško tyla ir lietaus beldimu naktimis... Sunkiausia atsisveikinti su senuoju gyvenimu ir senuoju aš. Nežinau, ar gyvatėms skauda, kai neriasi iš odos. Bet numanau, kad turėtų skaudėti. .
Kai išvalai visą šlamštą, prašviesėja akyse. Jau beveik išsprendžiau savo šaradą. Keistų sapnų prisapnavau šiąnakt... ir man atrodo, tai man padėjo. Bet patirtis rodo, kad mano sprendimai lemia mažiausiai... :D .
Laikas parodys...

2010 m. rugpjūčio 23 d., pirmadienis

No Surprises At All

Kartais atrodo, jog beveik neįmanoma atrasti to paties teisingiausio ir geriausio būdo gyventi normlai. Kartais to teisingo sprendimo paieškos užtrunka kur kas ilgiau ir būna daug skausmingesnės, nei galėjo atrodyti iš pat pradžių... ir viskas būna lyg ir gerai, kol neprasidedi su tuo purvinu reikalu. Kuo ilgiau svarstai, tuo labiau norisi spjaut į viską. Kai pagaliau tavo gyvenime atsiranda tai, ko senokai ieškojai, be abejonės, tai nepraeina be šalutinių pasekmių... Kažką gauni, bet kažką atima. Taip jau turi būt. Ar turi?
.
Taip, viskas tikrai yra lyg teleloto, kuriame laimi visi aplinkui tave. Tik ne tu.
.
Tuo mes ir panašūs. Gyvenimo būdas - laisvo pagreičio kritimas.... :>
.
Ką padaryt blogo, kad visiems gerai būtų?

2010 m. rugpjūčio 18 d., trečiadienis

Alektromantija

#Per pilnatį raudonu kaspinu pririšiu seną raudoną gaidį už kojos, smėlyje varnos koja prirašysiu raidžių ir prie kiekvienos padėsiu po užkalbėtą grūdą.
#Išmušus dvylikai paklausiu raudono gaidžio, ką turėčiau daryti su visa šita maišatimi mano galvoje.
#Gaidys rinks grūdą po grūdo - raidę po raidės.
#Kai jis baigs, turėsiu atsakymą.
#Nusuksiu senam raudonam gaidžiui kaklą, nupešiu raudonas plunksnas, tris kartus apvyniosiu raudonu kaspinu ir sudeginsiu su likusiais grūdais. Mėsą išvirsiu su pelenais ir užkasiu.
#Nusiplausiu rankas ir veidą šaltu vandeniu, atsikimšiu alaus ir įsijungsiu futbolą, nes ką tas sušiktas smirdantis ir tikrai skaityt nemokantis paukštpalaikis gal ižinot apie mano gyvenimą?!

2010 m. rugpjūčio 17 d., antradienis

Širdperša

Kartais pasidaro labai liūdna, nes suvoki beesanti tik menka, sentimentali ir dėl savo pačios kaltės nelaiminga moterėlė, nedaranti nieko, kad pakeistų situaciją, užglaistytų praeities broką, išsigaudytų senus vaiduoklius, nusiplautų rankas ir išmokti gyventi be to, kas seniai liko užnugary.
Kartais nėra progos.
Kartais nedėkingos aplinkybės.
Kartais...
O kartais tiesiog dėl nesižinojimo ko nori, mūsų gyvenimas klostosi priešinga kryptimi, nei svajoji.
Aleliuja. Nors kauk.

2010 m. rugpjūčio 3 d., antradienis

Streamline

Nenoriu būti demagogė. Nenoriu vaidinti, kad suprantu visų pasaulio blogybių kilmę, ir visų žmonių liūdesio ir vienatvės priežastis. Kad galiu išnarplioti tas šaradas ir išgelbėti kiekvieną paklydusią sielą. Nes taip nė velnio nėra. Ir nemanau, kad kas nors tai geba. Nebent koks naujai atsiųstas mesijas. Nenoriu būti kalė intrigantė. Nenoriu lipti kažkam per galvą, ręsti savo laimę ant svetimos. Istorija byloja, kad dar niekada nieko gero iš to nebuvo... ir nebus. Nes kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Ar bent jau mes taip suprantame likimo spyrius šiknon. Nenoriu būti ta, kurios vardą prisimena tik tada, kai reikia. Nenoriu turėti antro veido. Nenoriu vaidinti gyvybe pulsuojančio Arlekino, kai širdyje merdi ir stūgauja Frankenšteinas. Nors juoktis iš skaudžių dalykų turbūt vienas geriausių metodų, norint apmalšinti tą sopulį. Nenoriu meluoti. Nei sau, nei pasauliui. Nenoriu patapt žostka menininke Kuvalda, vos pasėdėjus porą savaičių sostinėje ir vadint, kad tą provincialumą galima paslėpti po juokingu vilnietišku akcentėliu. Nenoriu gerti vandens iš prispjaudyto šulinio. Nenoriu taikstytis su dažniausiai man nepalankiomis aplinkybėmis. Nenoriu tenkintis kažkieno paliktais trupiniais. Nenoriu būti eilėje antra. Nenoriu dublikato. Nenoriu vieno vakaro svaigulio. Nenoriu tylėti. Nenoriu žaisti pagal svetimas taisykles. Nenoriu bijoti. Nenoriu. Nebenoriu. Nors kaip žinia, gyvename sušiktoje skylėje, su didžiule iškaba "PASAULIS". Čia niekas neklausia "O gal tu nenori?". Čia yra taip, kaip turi būti. O jei kažkas nepatinka, eik velniop, arba bandyk pakeisti ką nors pats. Kai pagaliau išlendi iš po mamos sijono, supranti, kad viskas yra kiek kitaip, nei gimtojoje gūžtoje. Ir dar ganėtinai kitaip, nei Holivudo misteriškose pasakose. Mane šildo tik tai, kad susivokiau ganėtinai anksti. Kad nebėgsiu su banda į tą pusę, į kurią neš. Ir kad myliu gyvenimą stipriai, kaip niekad iki šiol nemylėjau. :>