2017 m. gegužės 7 d., sekmadienis

Update


Planas chuliganas pavyko. Rytoj bus savaitė, kaip aš jau Vilniuje. Ir savaitė kaip esu naujame darbe. Kasdien einu pilnomis gatvėmis ir siurbiu į save energiją. Einu plačiai išplėtusi akis ir žaviuosi kiekvienu raižiniu virš senamiesčio durų. Vaikštau ir apima toks šiltas jausmas, kad lyg niekada ir nebuvau išvažiavusi... 


Išeiti iš komforto zonos nebuvo labai lengva, bet aš stengiuosi. Svarbiausia - nesustabarėti ir nepriprasti prie šūdino gyvenimo. Visada galima sakyti ai, negaliuuuu.... nemoookuuuu.... Bet gi gali ir moki. Aišku, sunku pakelt užpakalį ir eit. Labai gerai buvo patogiai ir be rūpesčių gyventi pas uošvius, bet tai buvo niekur nevedantis kelias. Kaime karjeros nepadarysi.  

Atstumas nėra samgu. BET. Bet Aš tikiu, kad mums viskas pasiseks. Ir tikiu, kad tereikia truputį stipriau pasistengti, kad to atstumo kentėti nereikėtų. 

Pavasaris, saulė, Vilnius. Ko daugiau reikia....  

2017 m. kovo 18 d., šeštadienis

Wanna Be a Wanderer

Mano didelei nelaimei, esu viena iš tų šikeklių, kurie žiauriai sunkiai išsirita iš savo komforto zonos. Trypiu vietoje, mykiu, inkščiu ir gniaužau kumščius. Viskas būtų ok, bet dar didesnė bėda yra ta, kad aš suvokiu, kaip tai yra labai nekažką. Man sunku keisti darbą, sunku  sunku ginčytis, aš net plaukų nekirpau ir nekeičiau šukuosenos nuo kokių 16 (t.y. dešimt metų). Nes nu o jei bus biškį lievai?.. 

O bet tačiau, ateina toks metas, kad neišvengiamai turėsiu kažką daryti. Nebegaliu sėdėt kaime. Nu nežinau kaip žmonės savo noru čia gyvena (sorry, čiabuviai..) Jeigu čia praleisiu dar bent tris mėnesius, tai mane sutiksit su skara, pufaika ir kroksais ravint daržus, o vakarais gersiu ku kaimynais, kaip čia madoj (YEAH, I KNOW! Terrible!). Ta prasme mano uošviai yra puikūs žmonės, geresnių tikėtis negalėjau. Bet nu nesveika mums taip gyvent "ant pečiaus". Plius žiauriai reikia naujo iššūkio- tiek man, tiek mano antrai pusei. Ir dar, kai nuvažiavus pusdieniui į Vilnių supranti, kai nežmoniškai galima pasiilgti tiesiog miesto ir jo vaibo... Po Kauno tai tiesiog širdis klykia iš laimės ir atrodo net tu pats pasikeiti, perimi tą bytą ir elementariai įsijungia trečias kvėpavimas, įkvėpimas ir meilė gyvenimui.

Long story short - turiu planą chuliganą ir užmiegojau daug energijos. Sukryžiuoju pirštus ir suraukiu kaktą - reikia pradėt daryt rimtus reikalus!

Pastaruoju metu darau sadomazo dalyka - žiūriu kitų žmonių kelionių vlogus....

2017 m. vasario 19 d., sekmadienis

P a v a s a r i o p

Dienos, nors  ir praktiškai vienodos, bet slenka nepaprastai greitai. Keista. Net nežinau kada spėjo pralėkt tie du mėnesiai. Miegas, knygos, filmai, chill... o kartais net nieko neveikimas kad ir visą dieną. Why not? Nežinau kaip rekės įsijungti į darbinį režimą, nes princesiškas gyvenimas yra tas baisus dalykas dalykas, prie kurio priprasti labai ir net labai lengva - darai ką nori, miegi kiek nori, dižiausia atsakomybė - dantis gerai išsivalyt.
Aplinkui kūdikių bumas. Feisbukas vos ne kasdien praneša po tokią naujieną. CHA.

...

Už lango lietus ir ūkanos. Bet vis ilgenės dienos džiugina, nes vėjai po truputį atneša pavasario kvapo ir vienas kitas paukštis čirpteli, rodos pats netikėdamas, kad žiema jau baigiasi... O man nesimiega....

2017 m. vasario 1 d., trečiadienis

Go. Live.

Žmonės turi neįtikėtinai daug energijos absoliučiai nesuprantamiems dalykams. Kaip pavyzdžiui valandų valandas feisbuke diskutuoti apie dalykus, kurie jų nė kiek neliečia, o dar baisiau, kad diskutuojama apie tai, apie ką visiškai neišmanoma! Ir čia itin dažnas atvejis. Arba rašinėti neapykantos pilnus rašinėlius Agnėms ir Užkalniams į PM. WHY??? Kas negerai su žmonėm... Nu blem, kad ir kaip aš kažko nemėgčiau, niekada nesugalvočiau žmogui rašyti laiškų apie tai, koks jis man nefainas. Yra tikrai daug žymių žmonių, kuriuos pamačius sustoja skrandis, bet kam tai rūpi?

Bet čia turbūt mūsų visuomenės variklis - nekęsti, šaipytis ir džiūgauti dėl kito nelaimės. Aš nuoširdžiai nebegaliu įsijungti televizoriaus, nes tai ką rodo, yra tikrai makabriška... Nesu jautruolė (believe me) , bet čia jau peržengtos visos ribos... Padugnės, alkoholikai, vagys ir visi kiti gyviai yra tv žvaigždės, kurios turi geriausią eterio laiką. Nesuvokiama.Vienas dalykas yra, kad televizija rodo mėšlą - kartais televizijos yra vargšės ir neturi šansų sudaryti normalaus tinklelio, bet tikiu, kad šuo ne čia pakastas.  Kita medalio pusė yra ta, jog paklausa formuoja paklausą. Visi žino Tv Pagalbos ir Farų reitingus...... Bet kodėl žmonės tai žiūri? Rimtai? Faina? Įdomu? Ar tikimasi kaimynus pamatyt? Čia rimtai po darbo grįžę žmonės įsijungia teliką tam, kad pažiūrėtų į išmatose išsivoliojusių bomžų muštynes? 

Aš nesistebiu, kad mokyklose vaikai tyčiojasi vieni iš kitų, kad žmonės žudosi ir emigruoja. Juk pas mus normalu yra viešai koliotis, muštis, keiktis ir dar tai pafilmuoti..


Čia gal rimtai  skamba kaip piktos pensininkės nuožmi prakalba, bet tikrai bijau įsijungt tv, kai šalia yra mano pirmokas brolis, nes aš nenoriu , kad jis tai matytų. Tą visą purvą ir bjaurastį, kurios ir taip užtenka kur bepasisuksi. Ir niekas nesako, kad reikia šikti vaivorykštėmis. Tiesiog... Gyvenimas trumpas, tad kartais geriau išjungti piktą feisbuką, šlykščią televiziją ir eiti pasivaikščioti, paskaityti arba išmokti kažką naujo. Go. Live.

2017 m. sausio 25 d., trečiadienis

24/7/365

Guliu ir galvoju, kad štai visos mano mielos draugės gimdo ir tvarkosi gyvenimus - ženyjasi, ima paskolas, perka butus, vairuoja mašinas. O aš ne. Iš šitų dalykų, jeigu jau tiesą pasakius, tai norėčiau tik buto ir mokėt vairuot. Man kol kas pilnai pakaktų. Ir čia nėra tokios jau baisios nepasiekiamybės. Tik lengvai keista, kodėl žmonių prioritetai tokie skirtingi. Kodėl taip yra, kad regis gana panašūs žmonės renkasi visai kiokius gyvenimo variantus?

Su savo likimo valdovu gražiai gyvenam jau penkti metai. Ir viskas superfainai, nes abu draugiškai nenorim tų pačių dalykų. Ai, aš noriu katiniuko, o jis ne. Ir jis ne taip baisiai nori buto. Bet tai tikrai niekuo nekenkia santykiams. Žiauriai gerai yra su geriausiu draugu būt 24/7/365. Ir aš manau, kad labai svarbus to buvimo aspektas, kurio dėka gyvenimas yra taikus ir glotniai tekantis ramia vaga, yra tas, kad sutampa mūsų nenorėjimai. O norėjimai labai lengvai susiderina patys. Ir šiaip keistas jausmas, kai atrodo, kad tai tikrai tavo antra pusė. Tiesiog įaugęs ir įsišaknijęs žinojimas, kad tu visada turi ranką, petį arba širdį, kuri tavęs laukia, nesvarbu kokia buvo diena, ar išplauti plaukai ir ar ant suknelės nėra dėmės. Nesvarbu. Lygiai kaip ir visisškai nesvarbu tau... Ir jau nėra kitokio varianto. O gal net nebuvo?

Ir visada yra nuoširdžiai baisu, kad viskas yra per gerai, kad būtų tiesa.

2017 m. sausio 15 d., sekmadienis

All is calm all is bright...

Ir kaip čia yra, kad dalykai, kurių seniau reikėjo kaip oro, šiandien yra dešimtame plane. Reikėdavo sugerti tūkstančio žmonių energiją, rašyti per naktį, arba tiesiog atvirom akim vaikščioti miesto gatvėmis ir gerti į save kiekvieną detalę, kvapą ir garsą. Viskas buvo nauja. Viskas žavėjo ir kerėjo. Planas buvo iki mėnulio ir atgal. Basom. Ir labai keisti dalykai nutinka, kai knygų ir pasakų vaikas susiduria su realybe... Aš tai sulyginčiau su tuo reikalu, kai prieš Kalėdas viskas būna išpuošta, spindi, tviska, žiba ir sausio 7d. viską nuplėšia velniop ir supakuoja. Tai kažkas tokio. Muhaha.

Šitie metai buvo įdomūs. Na, čia toks pavėluotas naujametinis reziume. Tiesiog po kiekvieno gimtadienio stukteli kažkoks naujas suvokimas. Visada juokdavausi iš žmonių, kurie sendami nustoja švęsti gimtadienius. Bet kažin ar nebūsiu vienas iš tų paklydėlių. Ir ne todėl, kad švęsti nepatiktų - tikrai ne. Bet kiekvienas gimtadienis įsirėžia tarsi priekaištas, kad štai, dar vieni metai šiknon. CHA. Senti yra privilegija. Viskas su tuo yra ok.

O metai tai buvo įdomūs. Tiesa pasakius - sunkūs. Ne ne, tikrai nesakau, kad ne pati kalta. Mes patys atsakome už savo spendimus arba tų sprendimų nebuvimą. Bet nuo tada, kai mečiau savo prakeiktą darbą praėjo jau mėnesis ir dešimt dienų. Ir tik dabar imu padoriai atsigauti. Ir nežinau nuo ko tiksliai. Ar nuo to, kaip tavęs žmonės nevertina, ar nuo to, kokia klaiki supuvusi ir sukirmijusi yra visko sistema (čia jau labiau darbo su viešaisiais pirkimais užkulisiai), bet čia ne apie tai. Atsigavinėju nuo to supratimo, kad nebegaliu. O juk atrodė, kad pereisiu, ugnį, vandenį, nuversiu kinų sieną ir dar Sizifo akmenį galiu pasitampyti. Pasirodo ne. Ir šitas pralaimėjimas prieš save man iš tiesų kirto į paširdžius. Pirmas dienas miegojau po 12-15 valandų. Atrodė mažai ir mažai... Ir akys nežiba, ir nieko nenoriu. Ir nedžiugina niekas. Ir dar kaip tyčiai saulės nėra, šalta. Nors kauk.

Jeigu aš galėčiau parašyti sau laišką ir išsiųsti jį į kokius 2007 metus, aš tiesiog parašyčiau "Chill, Bitch". Mesk tas dulkėtas knygas, pasiimk metų pertrauką po dvyliktos klasės, gyvent, keliauk, draugauk, ragauk ir pamatysi, kaip bus gerai. Ištrūksi iš sistemos, išmoksi šimto nuostabių dalykų (ir gal penkių nelabai nuostabių), bet tai bus pati geriausia pasaulio mokykla. Ir dar suteiks šimtą papildomų galimybių gyvenime.

O optimistinė gaidelė būtų tokia, kad juk kiekviena pabaiga, kad ir kokia ji bebūtų, yra pradžia kažkam kitam. Ir tik aš pats galiu spręsti, kas tai bus. 

ŠLOVĖ!