2012 m. lapkričio 16 d., penktadienis

Diamonds

Dalykas tas, kad visi norime, kad mus nuoširdžiai mylėtų, kad visur kviestų, žarstytų komplimentus, gėrėtųsi išmintimi, girtų sugebėjimus... Dažniausiai aš neigiu tai, bet dabar sėdžiu ir galvoju, kad kartais tikrai norisi. Bent vienose akyse norisi atrodyti nepakartojamai... Tik ar visada padarome viską, kad tai užsidirbtume? Asmeniškai aš - ne. Pripažįstu, kad ne visada esu tokia draugė, kokia galėčiau būti. Ne visada esu toks žmogus, kad turėčiau švytinčią nepriekaištingą karmą. 

Žingsnis po žingsnio svajonės pildosi, gyvenimas darosi toks, kokio visada norėjau. Tereikia turėti kantrybės - kai ko tenka palaukt ir 10 metų. Bet tai vis tiek ateina.


Trumpam nubundi. Įsikniaubi į šiltą glėbį stipriau, nevalingai šypteli, nes suvoki, kad tau daugiau nieko nebereikia.... 

2012 m. lapkričio 7 d., trečiadienis

El Corazon


Niaukiasi. Temsta. Lyja. Šiltai pasveikinkime ir apkabinkime depresijos pusmetį! Baisus metų laikas. Beveik pusė metų pilkumos, paskui šalčio, paskui vėl pilkumos. Ir už ką mums taip? O šiaip tai gyvenu ramiai. Nieko naujo. Viskas savose vėžėse - visur gerai, kur mūsų nėra, gimiau nei per anksti, nei per vėlai, o žolė kitoje tvoros pusėje negali būti nė kiek ne žalesnė.

Keisti sapnai pastaruoju metu gadina mano miegą. Net nežinau kaip pavadinti juos - praeities košmarai + dabarties košmarai + pasakos. Atrodo jau viskas užsiglosto, jau ramu. Ir Bam!  



Kuo daugiau laimės tau suteikia žmogus, tuo didesnį liūdesį jis gali sukelti.  Kuo giliau įsileidi, tuo skaudžiau jis išsiplėšia iš tavo audinių besilaisvindamas, tuo gilesnę žaizdą palieka... Todėl turbūt taip žiauriai baisu yra vėl įsileisti kažką. Todėl gal širdis kartais rodos aprėptų visą pasaulį, o kartais ji ne didesnė už riešutą. Baimė. Didžiausias slenkstis ir priešas. Bobiškumas irgi ne bonusas šiuo atveju. Kuo gydytis? Nors kaip sakoma, žmonės planuoja, o dievas juokiasi.

2012 m. rugpjūčio 28 d., antradienis

Happy happy

Rašyti, pasirodo, vis dar lengviau, nei kalbėti. Nors ir apleidau šitą hobį. Daug ką apleidau. O pastaruoju metu - ypač. Mažai skaitau, mažai rašau... daug miegu ir daug šypsaus. Kas nėra blogai! Kartais atsibundi, ir tieeeek planų, tieeek padaryt regis galėtum.... Ir nieko nepadarai, bet guli ir smagu kažkur pilve, nes mat, entuziastė aš. 

Sėdžiu, kvėpuoju šaltu nakties oru. Tiksliau paryčių. Pušyne gyvybė - pelėdos, kiaunės ir dar balažin kas... Gera čia gyvent - uždarai duris, atsisėdi ant saulės įšildytų laiptų ir toks jausmas, kad visa pasaulio ramybė su tavim. Sūpynės po klevu. Suolelis prie tvenkinio. Vietos, kur laiko nėra. Brendi vakare per tėčio nupjautą žolę, prisiskini raudonų kvepiančių pomidorų, priraškai salotų, agrastų, trešnių... paglostai senutėlę katę, eini tais pačiais takeliais, kaip ir seneliai, proseneliai... Visada akim paglostai senąjį namą, kur gyveno kelios mūsų kartos. Visada pamatuoji šimtametį ąžuolą ir išsirikiavusias vinkšnas. Visada apžvelgi visą kiemą nuo ten pat iki ten pat. Nežinau ar visada tą patį pagalvoji, bet jausmas po krūtine visada tas pats - kažkas mažo, šilto ir švelnaus...

2012 m. rugpjūčio 17 d., penktadienis

Summer's End

Kai sodai pakvimpa obuoliais, supranti - vasara baigiasi. Nei rugpjūčio meteorai, nei rūkai, nei ilgėjančios naktys man nėra tokios rudeniškos, kaip obuoliai. Nenoriu rudens, nelaukiu ir darosi vis liūdniau pagalvojus apie visą laukiančią bjaurastį: universitetą, šaltį, darbą ir blaškymąsi tarp miestų...

Praeitis grįžta tik sapnuose - pabundi, ramiau atsidūsti ir nusišypsai, nes turi ką pabučiuoti ir apsikabinti. Nes tikriausiai dar nebuvo taip gerai. 

Nežinau kaip čia gavosi, bet gavosi. Nebeturiu laiko. Nors gal tiksliau pasakius, sąmoningai investuoju jį į tai, kas šiuo metu man aktualiausia, nors tai nebūtinai pats teisingiausias pasirinkimas. Bet man dabar reikia daryt šitaip.

Visada noriu daug parašyt ir visada pamirštu, ką būtent! Galiu pasakyt tiek, kad šita vasara buvo labai puiki nuostabi! Pakeliavau, pafestivaliavau, pasibuvau ir pailsėjau. Sėdžiu po medžiu, skrebenu... Iki rudens jau tik pora kalendorinių savaitėlių. O iki tobulos vasaros terūktų jūros... 

Trumpa trumpa vasara... Trumpi trumpi tie 4 mėnesiai. :]

2012 m. gegužės 8 d., antradienis

Same Old Song

Kai gyvenime tų happyendų buvo tiek nedaug, imi nebetikėti, kad šitas jau bus Toks. Nes nu blin, negali būt! Ir taip kiekvienas šūdas sukelia tokį nemalonų kirbtelėjimą "Oh holly fuck, not again!". Paskui, aišku, pasijuoki, atmeti plaukus ir dar kartą įsijungi tą Rihannos dainą.
Ir vis dėlto tris kartus pabeldi į seną medinį stalą nugraužtom kojom. 

Mane supa gražūs ir geri žmonės. Turiu nuostabią šeimą, tobulus draugus ir daug gražaus, švaistytino laiko. Tai padeda negalvot, kaip būtų, jei būtų. Tai padeda galvoti kaip bus, nes bus... 

Man patinka tokie dalykėliai. Seniau man daug daugiau dalykėlių patikdavo. Ne tik šitie. Seniau domėjausi dinozaurais, geologija, actekais, irokėzais, astrologija, skandinavų mitologija, zoologija, nykstančiomis rūšimis, ozono sluoksnio skylėmis, Amazonės džiunglėmis, inkvizicijos kankinimo metodais, bitėmis, egipto faraonais, mėnulio tyrinėjimais, genetika, Vatikano požemių bibliotekomis, Stounhedžu.. Ir daug kitų žavių dalykų... O paskui užaugo papai, įsimylėjau, pradėjau gert alų...

2012 m. gegužės 6 d., sekmadienis

Unforgiven

Kažką gauni, kažko netenki. Life's a bitch. Ir jei ryte labai juokiesi, tai vakare labai verksi. Jei viskas labai gerai, tai vadinasi, kad tuoj tuoj kažkas išlįs ir suprasi, kad "Holly shit, I'm fucked!". Bet šiaip jo. Viskas ok. Tik kai kurie žmonės sugeba priversti pasijausti didžiausia visatos nusidėjėle ir beširde. Na.. Tai tebūnie. Nes kažkaip jaučiuosi turinti teisę. Ir nesijaučiu tokia kale, kaip man sako. Nes kiek jau galima...

Kiekviena pabaiga yra kažko pradžia. Tikiuosi... Sudiev, mielas Vilke. Nepyk, bet dabar aš gyvenu tikrai labai gerai.

Gyvenkime ir leiskime kitiems gyventi....

2012 m. kovo 23 d., penktadienis

Dreamers

Praeina metai, o kad dingo jau tiek daug dienų, tau pasufleruoja tik kalendorius... Keista, bet jausmai nelabai pasikeičia. Tuštuma ir niekaip neatsakomas klausimas "kodėl?" lieka ir po 12kos mėnesiu... ir po 3 metų... Labai neišpasakytai sunku yra palaidoti mylimą žmogų. Kiekvieną kartą kažkuri tavo dalis lieka sužalota.. tikriausiai ta, kuri atsakinga už tikėjimą laimingomis pabaigomis ir šviesiu rytojumi... Lieka geri prisiminimai ir suvokimas, kokie laikini ir trapūs yra gyvenimai. Kokie neatidūs esam vieni kitiems, kai viskas gerai... Ir kaip gailimės, kai atsitinka nepataisomi dalykai... Visa laimė, kad galima susapnuot...

2012 m. kovo 22 d., ketvirtadienis

My Body is a Cage

Pavasaris.. Jaučiu jį visais galais. Pasirodo aš irgi būnu švelniai moteriška ir meili... Ir galiu nepyzdelint, o gražiai ką nors papasakot... Ir reikia tų gražių dienų ir naktų... Ir norisi eiti, veikti, džiaugtis... Žiemos miegas baigėsi!

Ir ta nuolatinė sumaištis mano galvoje iš viso digimonizuojasi į kažką superduperpimpergigaplius.. Jaa... Shit happens. Bet jaučiu reikia pradėt aiškintis santykius ir viską dėliotis. Nes nafik, chebra, nafik... Noriu, nenoriu? Reikia? Nereikia? Bus? Nebus? Tas? Taip? Todėl? Nes? Uhhh... Filmuose rodo, kad viskas labai paprasta, o happyendas vyrauja kažkur 74% pabaigų. Anyway.

Kaip gera yra turėti žmonių, kuriems viską besąlygiškai atleidi ir pasitiki. Tiesiog... O vakar ilgai negalėjau užmigt ir varčiausi iki aušros prisimindama visus jau prarastus žmones... Ir deja jų ne taip jau mažai... Ir verkti norisi pagalvojus, kaip nevertini žmogaus, kol jis yra šalia...

2012 m. kovo 4 d., sekmadienis

Chillin'... Killin'...

Nes kažin, ar yra pasaulyje mielesnių draugų, nei mūsų chaotiški draugai veteranai... Nes kažin, ar yra kas linksmesnio, nei mūsų vakarėliai... Nes kažin, ar yra vieta gilesniems pokalbiams, nei Linio spinta... Nes kažin, ar mes galim apsiribot vienu šventimo vakaru... Nes kažin, ar ne per daug tų švenčių pastaruoju metu... Nes kažin, ar mūsų grandiozinis planas neprivers pasigailėti...

Kartais geriausiais draugais tampa tie, iš kurių mažiausiai tikiesi... Kartais nežinai kuriuo keliu sukt. O kartais tiesiog dreifuoji, nes nieko nedarai ir nenori nieko... O kartais tiesiog sėdi ryte su savo 4 mylimais draugais, geri alaus ir sidro kokteilį. Iš stiklelio. Per šiaudelį... Keli tostus į bobutės ramybę... Kalbi apie kovinius žiogus, helio pripūstas varles ir kitus žavius dalykus.. Prasklaidai linksmus dūmus ir pagalvoji: "O šūdas! Šitie žmonės yra tie, su kuriais mielai taip sėdėsiu po 40 metų, kai viską skaudės ir niekas nebedžiugins..."

Pavasaris. Dienos saulėtos, šviežios balos ir hormonų pasiutpolkė. Aaaaah!

2012 m. vasario 7 d., antradienis

Š&M

Šūdai ir Myžalai. Oh, kokia visiškai nieko gero nežadanti įrašo pradžia... Ale kad taip jau darosi pasauly. Turiu užkaupus daug pasipiktinimo, tai nežinau nuo kurios pusės piktintis reikėtų pradėt. Čia kaip nežinai kurį iš visų fainų vyrų mylėt, kurio skanaus alaus penktą bokalą pirkti, ką valgyti pusryčiams ar ką rengtis einant pieno į ikinę, kuri yra per gatvę... Ak taip. Piktintis. Jau genetiškai užprogramuotas tas faktas, jog lietuviai yra tiesiog genialūs piktinimosi srityje na ir dar vagiam meistriškai. Kaip jamaikiečiai sprinte, čiurkos kovų menuose, arba rusai gėrime (stereotipai steoritipėliai....). Ir nieko čia nepadarysi. Piktinamės liaudimi ir valdžia, tvarka ir netvarka, liga ir vaistais, turtingais ir vargšais... Piktinamės tais, kurie piktinasi. Iš tiesų šitai surašyt paskatino A. Užkalnio adresu parašytas straipsnis. Kažkas labai piktinosi, kad jis piktinasi kažkuo. Ne esmė. Esmė, kad senokai mačiau straipsnį, kuriame būtų aprašoma kas nors pozityvaus, ar bent jau normalaus, kad nebūtų keiksmų (žvaigždutės itin paprastai šifruojamos), kad nebūtų dergiamasi, peršama nuomonė "Čia ne mano reikalas bet....." arba "aišku nesvarbu, bet juk reikia daryti taip ir taip!", "Normaliose šalyse yra taip ir anaip!". Blah Blah Blah. Visi mes tokie puikūs analitikai, taip puikiai viską suprantam.. Tiksliau kuo mažiau suprantam, tuo rėkiam garsiau. Bet argi kam nors rūpi... Esmė turėt savo nuomonę, kad ir kokią nepagrįstą ir kvailą, ir dergti tuos, kurie žino ką daro, bet daro ne pagal tavo kažkokį susapnuotą suvokimą "Kaip tai Kubilius gavo apdovanojimą? ** **^%$#^&%^^%&#%! bl." Jo. Normalu. Be abejo, šiuo atveju aš irgi pati mušu, pati rėkiu. Nes piktinuosi, kad piktinasi. Bet tiesiog ima nuovargis, kad bet kurį šūdpuslapį atsivertus, bet kurį a la rimtą laikraštpalaikį rasi tik pletkus apie naują olialia šliundrytės pareiškimą socialiai jautria nagų lako tema, arba Cindy Pussy šukuoseną (who the fu*k she is??? ir kodėl turiu tai skaityt?), arba apie Kedžio istoriją (O ko nori mergaitė???), nes ką nors paskaityt norisi, ką nors gero, lietuviško, aktualaus, ir naudingo, kad virtimas į brokolį nuo visų supančių nesąmonių būtų lėtesnis, kad išlaikyti pozityvumą nebūtų sunku, kad tiesiog nesinorėtų verkti... Ir dar piktinuos, kad kažkodėl neina pastraipų atskirt čia. Trololo.

2012 m. vasario 3 d., penktadienis

Where Is My Mind?

Kas kitas žinos, jei ne tu pats? Kas kitas nuspręs? Kas gali geriau žinoti ko tu nori, kas geriau žino tavo lūkesčius, kas gali geriau žinoti galimybes ir kliūtis?... Jo, man irgi įdomu kas, nes aš tai nei velnio nežinau ir nesuprantu...

Kažkaip visada prieinu kryžkeles, kurių taip nekenčiu. Ar čia iš serijos "Ko bijosi, tas ir bus?". Užverti kelius kažkam, dėl kažko, kas galbūt yra tiesiog troškimas ir fantazija, ar atsisakyti to troškimo dėl kažko apčiuopiamesnio, bet toli gražu ne taip masinančio?...

Dvi savaitės tylos, ramybės ir miško. Niekur nekėliau kojos. Priverstinė detoksikacija ir šeimyninė terapija. Grįžtu į vakarėlių siautulį su nauja jėga. :D

2012 m. sausio 5 d., ketvirtadienis

Everyday I'm Failin'

Nauji metai, nauji papai. Principe ne. Nauji metai (kuriuos, beje, aplaistėm tikrai lyg paskutinius), deja, neatnešė nieko naujo. Tie patys serialai - chuipariši tuos pydarus, atsiprašant. Nebežinau. Tiesiog. Pasiduodu. Nebesuprantu nei žmonių, nei kaip pasaulis veikia. Pavargau nuo tų nesąmonių, nuo tampymosi, nuo nesusipratimų ir nebandymų suprasti. Nuo to, kad visi žino, visi tyli. Arba visi nieko nežino, bet kalba. Arba nesugeba pasikalbėt. BLIAMBA. Negi tai taip sunku?.. Pausaulis nebeturėtų kokių 75% visų problemų, jei žmonės tiesiog pasikalbėtų... Nauji metai, nauji papai. Sesija. Nenoriu susimaut. Mokytis irgi nenoriu.