Sukiesi kaip voverė rate - butas, vyras, puodai bliūdai, purvini autobusai - darbas, universitetas... Lapų lapai, šūsnys medžiagos ir daaaug deadlainų, o kur dar skaudančios kojos, langas į kito namo sieną ir kiemą, kurs amžinas mamyčių su kūdikių vežimėliais ralis... ir staiga, taip sakant pyst, viskas dingsta...
Sėdžiu pas mamą, prie lango į mišką. Paukščiai, medžiai ir tirštas žalumas, kuris siurbte įsiurbia vos padėjus koją ant sočios žolės... Nėra kaimynų, nėra autobusų, nėra nė lopinėlio asfalto. Viskas švaru, žalia ir tyra. Vis negaliu patikėt, kad gali būti taip žalia ir taip sustoti laikas. Neįsivaizduoju ką čia sau pasidarytų žmogus iš Tokijo ar Niujorko. Žaluma tikriausiai juos susiurbtų visiškai... Sunkiai apsakomas jausmas, kai iš sprinto patenki į kažką visiškai tingaus. O kvapai!!! Aš tiesiog nemoku papsakot, kaip čia viskas kvepia...
Reikės kokios savaitės adaptuotis. Išsipakuot viską ir pradėt galvot ką veiksiu toliau. Reikia ieškot naujo darbo, naujo buto.... Kur? O ką aš žinau? Aš likčiau Vilniuje.... vieną iš paskutinių naktų, važinėjom po miestą, sėdėjau, žiūrėjau per mašinos langą ir vos neverkiau, kaip gražu ir kaip viskas tapo sava, per tuos 4 metus... Vyras nenori... O ko mes norim? O ko reikia? O kur geriau? O kas žino?
Viskas praeina ir viskas būna gerai. Mes jauni, žavūs ir drąsūs. Pasaulis po kojom ir tuščios kišenės. O norisi tik jūros, palmių ir mylimiausio šalia.....
