2014 m. gruodžio 8 d., pirmadienis

Take A Walk With Me

Dienos vienodai pilkos ir vangios. Kaip ir kraštovaizdis čia. Su kiekviena vis trumpesne šviesa, tampa sunkiau išlaikyt tą menką pozityvą. Nebežinau nei kuri savaitės diena, nei kiek valandų, nei ką aš čia darau. Kosmosas. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad kuo ilgiau būni tokioj būklėj, tuo labiau apkerpėji. Tuo sunkiau pajudėti iš sąstingio ir amžinojo įšalo. Reikia dabar ieškot kažkokių sprendimų. Ir tą patį aš sakau kiekvieną dieną... Aš suprantu, kad kažkas turi viską išjudint, ir tas kažkas 100% esu aš. Bet gi negaliu judėti į niekur... O laukti kažkieno malonės ar stebuklo... Nežinau. Nusibodau pati sau su šituo zyzimu, bet nežinau ką daryt. Retai man taip gyvenime būna, bet nuoširdžiai nežinau ir man baisu. Nes loterijoj laimėt milijono nesiseka, o darbo nėra.

Yra žiauriai skaudžių dalykų, kuriuos kad ir kiek kartų įvardinčiau, nei kiek nemažiau skauda. Nerandu būdų tai apeiti, nors ir ieškau.

Pasiilgau savęs prieš 2 metus. Buvo vasara, saulėta, buvo visko ir visko užteko. Tada man patiko tai, kas buvo mano galvoje ir ką aš kalbėjau. Šiandien ne. Trumpam pakeičiau aplinką ir įsijungė antras kvėpavimas. Dviem dienoms akyse buvo šviesiau. :3

2014 m. spalio 28 d., antradienis

Santa Monica

Pastaruoju metu aš vis sapnuoju ilgus šviesius paplūdimius, laibas palmes, vaiskiai žydrą jūrą... Sapnuoju, kaip sūrus vėjas gairina mano veidą ir šiaušia plaukus... Ilgus, iki liemens, šviesius ir spindinčius. Lengva pavakarės šiluma kylanti nuo įkaitusios žemės maloniai kutena basas pėdas... Patys įvairiausi nuostabios ir magiškai švytinčios Kalifornijos pakrantės kvapai, besišypsantys veidai ir aš - viskas plakasi į vientisą masę. Aš ten... Aš ten priklausau... Ten mano vieta! Ten aš randu ramybę ir ten saulė mane pripažįsta. Ten nėra problemų. Nėra nebaigtų sakinių. Tuščios piniginės. Baimių ir nesaugumo jausmo. Nėra nei vienišų, nei depresijos kamuojamų sielų... Nėra netobulų ir atsibostančių, nėra erzinančių ir pavydinčių. Visi tobuli, besišypsantys, pasipuošę ir skaniai valgantys. Visų norai pildosi ir lyja tik tada, kai paprašai. Nėra ligų ir avarijų. Nieko neskauda. Niekas nemeluoja ir niekas nekaltina. Vaikai ten ramūs ir paklusnūs. Knygos tik geros. Filmai tik prasmingi. Visur muzika. Ten nuo šalčio neberia, ir nėra nei kiek per karšta, tad niekas neprakaituoja. Ten nemiršta mylimi žmonės. Aš ten turiu šviesų mansardinį butą su terasa į vandenyną. Kieme turiu aukštyn besistiebiančią palmę ir tris rausavas magnolijas. Viskas žydi ir kvepia. Nėra uodų. Ir duona nepelija. Nesmirda kojos ir batelių kulniukai nenusibraižo į akmenėlius. Sekso daug ir jis tik geras. Tas pats su vynu... Nėra migrenų ir panikos priepuolių. Nėra tamsių kerčių galvoje. Nėra nerimo ir nepastovumo - visada žinai kuo ir kur būsi rytoj, o mėgstamiausia palaidinė neišsitampo. Ten viskas pavyksta iš pirmo karto. Ten visi dirba ką nori ir visiems visko apstu. Visi gražūs ir laimingi. Vieni kitus besąlygiškai mylintys ir besišypsantys....

Labas rytas.

2014 m. rugsėjo 28 d., sekmadienis

Mmm mmm mmm...


Čia tokia sena daina, kur priedainis vien "mmm"... Skamba galvoj kelinta diena. MMmmm mmm mmmm mmmm...  Mmm mmmmm mm m m m m mm.....

Karoče. Aš VIS DAR be darbo. Išprotėsiu? Jo. Einu į pokalbį antradienį. Jei jis bus nesėkmingas - emigruosiu. Pavargau, nusibodo ir nbegaliu.Jaučiuosi našta. Arba akmuo vėjyje. Žodžiu be jokio poslinkio, vertės ar perspektyvos. Per dienas užsiimu niekais.Už niekas bapkių niekas neduoda.

Aš tik nesuprantu, kodėl. Universitetas, diplomas, patirtis šiokia tokia yra... NE. Nereikia tokių. Grasinimai rimti - susipakuosim ir mausim į Tailandą. Valgysim vaisius ir gulėsim po palmėm. Ir pasibaigs mano pezesiai apie meilę tėvų žemei ir tikėjimą, kad ir čia gerai gali būt jaunam žmogui be įtakingų tėvų/giminių. O gal aš tokia lieva. Na, vienaip ar kitaip, kantrybė senka. Nuo balandžio 15 esu bedarbė, o nuo birželio nebe studentė. Nuo to laiko nesugebėjau rast nieko. Tai matyt kažkur yra problema. Ane?

Čia toks piktokas įrašas, nes šiuo metu yra 04:35. Aš nebeturiu normalaus paros ritmo ir noriu kebabo. Ir kartais imu abejot savo normalumu ir puikumu, kas seniau atrodė savaime suprantama. Oh well. Tapau atsiskyrėle kūtvėla ir nežinau ar dar ką nors sugebu. O gal išsimaudyt užteks ir vėl viskas bus super duper! :D

Viskas ko dabar noriu, tai nuosavas butas ir kad ten mum šviežių sušių tiekimas būtų nuolatinis... omniom niom... mmM Mmm mmm....

2014 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

Shoulda

Jamie Woon'as dainuoja gražiai ir teisingai: 

And your head's in the ocean
Too deep to know where you're going
Hoping time can be frozen
Klausau prieš miegą. Ramina. Nes principe per mėnesį visiškai niekas nepasikeitė. Tik daugiau streso ir mažiau motyvacijos. Kaip galvos daužymas į sieną. Pradėjau miegot po 13 valandų ir sapnuot, kad laimėjau vikingų loto. Tai va, akivaizdžiai blogai yra. Man reikia veiklos, reikia kažkur padėt energiją, o blogiausia šitos istorijos dalis, kad šiuo metu esu 1000% išlaikytinė. Seniau bent dalinė išlaikytinė buvau.... Sunku. Iš grafienės į prasčiokę.. Nu ok, ne taip baisu, bet nieko gero taipogi. :D

Nežinau, kur dingo ta vakarėlio siela Milda, nes aš tai jos seniai nemačiau. Ji dabar kepa kotletus, o prieš miegą svajoja kokį laminatą dės bute, kai tokį po daaaaaug metų pagaliau galės nusipirkt. Ne ne, jokių vaikų. Bet butas, sushiai ir kelionės. Negi daug prašau???

2014 m. liepos 24 d., ketvirtadienis

Pew Pew

Ar čia PMS, ar nerimo priepuoliai - nežinau, bet seniau nebuvau tokia stichinė. O gal čia, kad antras mėnuo gyvenu tarp mamų ant tašių ir jokios savirealizacijos apart gaminimas arba baisiai fainų įrašų mėtymas fb. Nes simsų neina žaist dėl kaistančio laptopo, o darbo neturiu. Tai va. Blogai. Nors šiaip viskas gerai. Mažinam alaus kiekį. Kompo kiekio ne.

Kodėl man taip sunku kalbėt ir taip lengva rašyt? Rašyčiau ir rašyčiau. Krizei užėjus visada mintyse sudėlioju bent penkis keturių pastraipų monologus - pagrįstus, logiškus ir orius, kurie turėtų viską sudėliot į vietas ir paaiškint kodėl aš čia dabar užsišikau. Bet kai reikia pasakyt - lieka trys sakiniai. Padriki, neesminiai ir omg, kodėl negaliu pasakyt visko iki galo. Nemoku išsireikšt, bet tik duokit man parašyt!!!

Kaip šuo nerandantis geros vietos pietų poguliui, taip aš nerandu ko nusitvert ir į ką įsikabint. Bet tingiu rimtai imtis gyvenimo pokyčių. Eat, sleep, shit, repeat. Vis gi reikia rast darbą ir butą svetimam mieste - man tai gana nemažas čelendžas. Bet besibaigiantys pinigai ima darytis rimtu entuziazmo šaltiniu.

Pew Pew

2014 m. gegužės 23 d., penktadienis

All I Want

Sukiesi kaip voverė rate - butas, vyras, puodai bliūdai, purvini autobusai - darbas, universitetas... Lapų lapai, šūsnys medžiagos ir daaaug deadlainų, o kur dar skaudančios kojos, langas į kito namo sieną ir kiemą, kurs amžinas mamyčių su kūdikių vežimėliais ralis... ir staiga, taip sakant pyst, viskas dingsta... 

Sėdžiu pas mamą, prie lango į mišką. Paukščiai, medžiai ir tirštas žalumas, kuris siurbte įsiurbia vos padėjus koją ant sočios žolės... Nėra kaimynų, nėra autobusų, nėra nė lopinėlio asfalto. Viskas švaru, žalia ir tyra. Vis negaliu patikėt, kad gali būti taip žalia ir taip sustoti laikas. Neįsivaizduoju ką čia sau pasidarytų žmogus iš Tokijo ar Niujorko. Žaluma tikriausiai juos susiurbtų visiškai... Sunkiai apsakomas jausmas, kai iš sprinto patenki į kažką visiškai tingaus. O kvapai!!! Aš tiesiog nemoku papsakot, kaip čia viskas kvepia...

Reikės kokios savaitės adaptuotis. Išsipakuot viską ir pradėt galvot ką veiksiu toliau. Reikia ieškot naujo darbo, naujo buto.... Kur? O ką aš žinau? Aš likčiau Vilniuje.... vieną iš paskutinių naktų, važinėjom po miestą, sėdėjau, žiūrėjau per mašinos langą ir vos neverkiau, kaip gražu ir kaip viskas tapo sava, per tuos 4 metus... Vyras nenori... O ko mes norim? O ko reikia? O kur geriau? O kas žino?

Viskas praeina ir viskas būna gerai. Mes jauni, žavūs ir drąsūs. Pasaulis po kojom ir tuščios kišenės. O norisi tik jūros, palmių ir mylimiausio šalia..... 

2014 m. balandžio 26 d., šeštadienis

F*** *h** ***t


Nuovargis. Visoks. Fizinis. Moralinis. Ir visoks kitoks, kokį man pavyksta prisimint šią akimirką. Ta stadija, kai norisi tik miegot ir zefyrų. Nes nebegali ir nebenori nieko kito. Tokie tie bakalaurinio ir asmeninių dramų kokteiliai. Laikas tirpsta, jėgos atitinkamai irgi. Niekas nedžiugina ir nepadeda. Viskas nusibodo, erzina ir piktina. 

Čia gal pakaks butelio vyno ir ramaus tylaus vakaro sūpynėse. Po savaitės. Kai priduosiu darbą. O iki tol tai šūdai iki kaklo...

Aš taip myliu pavasarius, bet pavasariai nemyli manęs... Cha. 

Ai, išėjau iš darbo. :3

2014 m. kovo 6 d., ketvirtadienis

Meu

Toks keistas metas. Daug visokių planų ir daug nežinomybės. Meluočiau, jei sakyčiau, kad man tai patinka. Sunkiai išgyvenu pokyčius, dėl to baisu. Myliu Vilnių ir man čia gera, bet tikriausiai reikia duoti galimybę ir kitiems miestams... Bet baisu. O ypač, kai dažniausiai nežinai kas dedasi tavo žmogaus galvoje.

Niekada nemaniau, kad jausiuosi vieniša... Bet štai, ta diena atėjo!


Nežinau, ar čia tik PMS, ar gyvenimas toks šokinėjantis nuo depresijos prie euforijos?

Ai, ir nemėgstu savo darbo.