2012 m. lapkričio 16 d., penktadienis

Diamonds

Dalykas tas, kad visi norime, kad mus nuoširdžiai mylėtų, kad visur kviestų, žarstytų komplimentus, gėrėtųsi išmintimi, girtų sugebėjimus... Dažniausiai aš neigiu tai, bet dabar sėdžiu ir galvoju, kad kartais tikrai norisi. Bent vienose akyse norisi atrodyti nepakartojamai... Tik ar visada padarome viską, kad tai užsidirbtume? Asmeniškai aš - ne. Pripažįstu, kad ne visada esu tokia draugė, kokia galėčiau būti. Ne visada esu toks žmogus, kad turėčiau švytinčią nepriekaištingą karmą. 

Žingsnis po žingsnio svajonės pildosi, gyvenimas darosi toks, kokio visada norėjau. Tereikia turėti kantrybės - kai ko tenka palaukt ir 10 metų. Bet tai vis tiek ateina.


Trumpam nubundi. Įsikniaubi į šiltą glėbį stipriau, nevalingai šypteli, nes suvoki, kad tau daugiau nieko nebereikia.... 

2012 m. lapkričio 7 d., trečiadienis

El Corazon


Niaukiasi. Temsta. Lyja. Šiltai pasveikinkime ir apkabinkime depresijos pusmetį! Baisus metų laikas. Beveik pusė metų pilkumos, paskui šalčio, paskui vėl pilkumos. Ir už ką mums taip? O šiaip tai gyvenu ramiai. Nieko naujo. Viskas savose vėžėse - visur gerai, kur mūsų nėra, gimiau nei per anksti, nei per vėlai, o žolė kitoje tvoros pusėje negali būti nė kiek ne žalesnė.

Keisti sapnai pastaruoju metu gadina mano miegą. Net nežinau kaip pavadinti juos - praeities košmarai + dabarties košmarai + pasakos. Atrodo jau viskas užsiglosto, jau ramu. Ir Bam!  



Kuo daugiau laimės tau suteikia žmogus, tuo didesnį liūdesį jis gali sukelti.  Kuo giliau įsileidi, tuo skaudžiau jis išsiplėšia iš tavo audinių besilaisvindamas, tuo gilesnę žaizdą palieka... Todėl turbūt taip žiauriai baisu yra vėl įsileisti kažką. Todėl gal širdis kartais rodos aprėptų visą pasaulį, o kartais ji ne didesnė už riešutą. Baimė. Didžiausias slenkstis ir priešas. Bobiškumas irgi ne bonusas šiuo atveju. Kuo gydytis? Nors kaip sakoma, žmonės planuoja, o dievas juokiasi.