2017 m. gegužės 7 d., sekmadienis

Update


Planas chuliganas pavyko. Rytoj bus savaitė, kaip aš jau Vilniuje. Ir savaitė kaip esu naujame darbe. Kasdien einu pilnomis gatvėmis ir siurbiu į save energiją. Einu plačiai išplėtusi akis ir žaviuosi kiekvienu raižiniu virš senamiesčio durų. Vaikštau ir apima toks šiltas jausmas, kad lyg niekada ir nebuvau išvažiavusi... 


Išeiti iš komforto zonos nebuvo labai lengva, bet aš stengiuosi. Svarbiausia - nesustabarėti ir nepriprasti prie šūdino gyvenimo. Visada galima sakyti ai, negaliuuuu.... nemoookuuuu.... Bet gi gali ir moki. Aišku, sunku pakelt užpakalį ir eit. Labai gerai buvo patogiai ir be rūpesčių gyventi pas uošvius, bet tai buvo niekur nevedantis kelias. Kaime karjeros nepadarysi.  

Atstumas nėra samgu. BET. Bet Aš tikiu, kad mums viskas pasiseks. Ir tikiu, kad tereikia truputį stipriau pasistengti, kad to atstumo kentėti nereikėtų. 

Pavasaris, saulė, Vilnius. Ko daugiau reikia....  

2017 m. kovo 18 d., šeštadienis

Wanna Be a Wanderer

Mano didelei nelaimei, esu viena iš tų šikeklių, kurie žiauriai sunkiai išsirita iš savo komforto zonos. Trypiu vietoje, mykiu, inkščiu ir gniaužau kumščius. Viskas būtų ok, bet dar didesnė bėda yra ta, kad aš suvokiu, kaip tai yra labai nekažką. Man sunku keisti darbą, sunku  sunku ginčytis, aš net plaukų nekirpau ir nekeičiau šukuosenos nuo kokių 16 (t.y. dešimt metų). Nes nu o jei bus biškį lievai?.. 

O bet tačiau, ateina toks metas, kad neišvengiamai turėsiu kažką daryti. Nebegaliu sėdėt kaime. Nu nežinau kaip žmonės savo noru čia gyvena (sorry, čiabuviai..) Jeigu čia praleisiu dar bent tris mėnesius, tai mane sutiksit su skara, pufaika ir kroksais ravint daržus, o vakarais gersiu ku kaimynais, kaip čia madoj (YEAH, I KNOW! Terrible!). Ta prasme mano uošviai yra puikūs žmonės, geresnių tikėtis negalėjau. Bet nu nesveika mums taip gyvent "ant pečiaus". Plius žiauriai reikia naujo iššūkio- tiek man, tiek mano antrai pusei. Ir dar, kai nuvažiavus pusdieniui į Vilnių supranti, kai nežmoniškai galima pasiilgti tiesiog miesto ir jo vaibo... Po Kauno tai tiesiog širdis klykia iš laimės ir atrodo net tu pats pasikeiti, perimi tą bytą ir elementariai įsijungia trečias kvėpavimas, įkvėpimas ir meilė gyvenimui.

Long story short - turiu planą chuliganą ir užmiegojau daug energijos. Sukryžiuoju pirštus ir suraukiu kaktą - reikia pradėt daryt rimtus reikalus!

Pastaruoju metu darau sadomazo dalyka - žiūriu kitų žmonių kelionių vlogus....

2017 m. vasario 19 d., sekmadienis

P a v a s a r i o p

Dienos, nors  ir praktiškai vienodos, bet slenka nepaprastai greitai. Keista. Net nežinau kada spėjo pralėkt tie du mėnesiai. Miegas, knygos, filmai, chill... o kartais net nieko neveikimas kad ir visą dieną. Why not? Nežinau kaip rekės įsijungti į darbinį režimą, nes princesiškas gyvenimas yra tas baisus dalykas dalykas, prie kurio priprasti labai ir net labai lengva - darai ką nori, miegi kiek nori, dižiausia atsakomybė - dantis gerai išsivalyt.
Aplinkui kūdikių bumas. Feisbukas vos ne kasdien praneša po tokią naujieną. CHA.

...

Už lango lietus ir ūkanos. Bet vis ilgenės dienos džiugina, nes vėjai po truputį atneša pavasario kvapo ir vienas kitas paukštis čirpteli, rodos pats netikėdamas, kad žiema jau baigiasi... O man nesimiega....

2017 m. vasario 1 d., trečiadienis

Go. Live.

Žmonės turi neįtikėtinai daug energijos absoliučiai nesuprantamiems dalykams. Kaip pavyzdžiui valandų valandas feisbuke diskutuoti apie dalykus, kurie jų nė kiek neliečia, o dar baisiau, kad diskutuojama apie tai, apie ką visiškai neišmanoma! Ir čia itin dažnas atvejis. Arba rašinėti neapykantos pilnus rašinėlius Agnėms ir Užkalniams į PM. WHY??? Kas negerai su žmonėm... Nu blem, kad ir kaip aš kažko nemėgčiau, niekada nesugalvočiau žmogui rašyti laiškų apie tai, koks jis man nefainas. Yra tikrai daug žymių žmonių, kuriuos pamačius sustoja skrandis, bet kam tai rūpi?

Bet čia turbūt mūsų visuomenės variklis - nekęsti, šaipytis ir džiūgauti dėl kito nelaimės. Aš nuoširdžiai nebegaliu įsijungti televizoriaus, nes tai ką rodo, yra tikrai makabriška... Nesu jautruolė (believe me) , bet čia jau peržengtos visos ribos... Padugnės, alkoholikai, vagys ir visi kiti gyviai yra tv žvaigždės, kurios turi geriausią eterio laiką. Nesuvokiama.Vienas dalykas yra, kad televizija rodo mėšlą - kartais televizijos yra vargšės ir neturi šansų sudaryti normalaus tinklelio, bet tikiu, kad šuo ne čia pakastas.  Kita medalio pusė yra ta, jog paklausa formuoja paklausą. Visi žino Tv Pagalbos ir Farų reitingus...... Bet kodėl žmonės tai žiūri? Rimtai? Faina? Įdomu? Ar tikimasi kaimynus pamatyt? Čia rimtai po darbo grįžę žmonės įsijungia teliką tam, kad pažiūrėtų į išmatose išsivoliojusių bomžų muštynes? 

Aš nesistebiu, kad mokyklose vaikai tyčiojasi vieni iš kitų, kad žmonės žudosi ir emigruoja. Juk pas mus normalu yra viešai koliotis, muštis, keiktis ir dar tai pafilmuoti..


Čia gal rimtai  skamba kaip piktos pensininkės nuožmi prakalba, bet tikrai bijau įsijungt tv, kai šalia yra mano pirmokas brolis, nes aš nenoriu , kad jis tai matytų. Tą visą purvą ir bjaurastį, kurios ir taip užtenka kur bepasisuksi. Ir niekas nesako, kad reikia šikti vaivorykštėmis. Tiesiog... Gyvenimas trumpas, tad kartais geriau išjungti piktą feisbuką, šlykščią televiziją ir eiti pasivaikščioti, paskaityti arba išmokti kažką naujo. Go. Live.

2017 m. sausio 25 d., trečiadienis

24/7/365

Guliu ir galvoju, kad štai visos mano mielos draugės gimdo ir tvarkosi gyvenimus - ženyjasi, ima paskolas, perka butus, vairuoja mašinas. O aš ne. Iš šitų dalykų, jeigu jau tiesą pasakius, tai norėčiau tik buto ir mokėt vairuot. Man kol kas pilnai pakaktų. Ir čia nėra tokios jau baisios nepasiekiamybės. Tik lengvai keista, kodėl žmonių prioritetai tokie skirtingi. Kodėl taip yra, kad regis gana panašūs žmonės renkasi visai kiokius gyvenimo variantus?

Su savo likimo valdovu gražiai gyvenam jau penkti metai. Ir viskas superfainai, nes abu draugiškai nenorim tų pačių dalykų. Ai, aš noriu katiniuko, o jis ne. Ir jis ne taip baisiai nori buto. Bet tai tikrai niekuo nekenkia santykiams. Žiauriai gerai yra su geriausiu draugu būt 24/7/365. Ir aš manau, kad labai svarbus to buvimo aspektas, kurio dėka gyvenimas yra taikus ir glotniai tekantis ramia vaga, yra tas, kad sutampa mūsų nenorėjimai. O norėjimai labai lengvai susiderina patys. Ir šiaip keistas jausmas, kai atrodo, kad tai tikrai tavo antra pusė. Tiesiog įaugęs ir įsišaknijęs žinojimas, kad tu visada turi ranką, petį arba širdį, kuri tavęs laukia, nesvarbu kokia buvo diena, ar išplauti plaukai ir ar ant suknelės nėra dėmės. Nesvarbu. Lygiai kaip ir visisškai nesvarbu tau... Ir jau nėra kitokio varianto. O gal net nebuvo?

Ir visada yra nuoširdžiai baisu, kad viskas yra per gerai, kad būtų tiesa.

2017 m. sausio 15 d., sekmadienis

All is calm all is bright...

Ir kaip čia yra, kad dalykai, kurių seniau reikėjo kaip oro, šiandien yra dešimtame plane. Reikėdavo sugerti tūkstančio žmonių energiją, rašyti per naktį, arba tiesiog atvirom akim vaikščioti miesto gatvėmis ir gerti į save kiekvieną detalę, kvapą ir garsą. Viskas buvo nauja. Viskas žavėjo ir kerėjo. Planas buvo iki mėnulio ir atgal. Basom. Ir labai keisti dalykai nutinka, kai knygų ir pasakų vaikas susiduria su realybe... Aš tai sulyginčiau su tuo reikalu, kai prieš Kalėdas viskas būna išpuošta, spindi, tviska, žiba ir sausio 7d. viską nuplėšia velniop ir supakuoja. Tai kažkas tokio. Muhaha.

Šitie metai buvo įdomūs. Na, čia toks pavėluotas naujametinis reziume. Tiesiog po kiekvieno gimtadienio stukteli kažkoks naujas suvokimas. Visada juokdavausi iš žmonių, kurie sendami nustoja švęsti gimtadienius. Bet kažin ar nebūsiu vienas iš tų paklydėlių. Ir ne todėl, kad švęsti nepatiktų - tikrai ne. Bet kiekvienas gimtadienis įsirėžia tarsi priekaištas, kad štai, dar vieni metai šiknon. CHA. Senti yra privilegija. Viskas su tuo yra ok.

O metai tai buvo įdomūs. Tiesa pasakius - sunkūs. Ne ne, tikrai nesakau, kad ne pati kalta. Mes patys atsakome už savo spendimus arba tų sprendimų nebuvimą. Bet nuo tada, kai mečiau savo prakeiktą darbą praėjo jau mėnesis ir dešimt dienų. Ir tik dabar imu padoriai atsigauti. Ir nežinau nuo ko tiksliai. Ar nuo to, kaip tavęs žmonės nevertina, ar nuo to, kokia klaiki supuvusi ir sukirmijusi yra visko sistema (čia jau labiau darbo su viešaisiais pirkimais užkulisiai), bet čia ne apie tai. Atsigavinėju nuo to supratimo, kad nebegaliu. O juk atrodė, kad pereisiu, ugnį, vandenį, nuversiu kinų sieną ir dar Sizifo akmenį galiu pasitampyti. Pasirodo ne. Ir šitas pralaimėjimas prieš save man iš tiesų kirto į paširdžius. Pirmas dienas miegojau po 12-15 valandų. Atrodė mažai ir mažai... Ir akys nežiba, ir nieko nenoriu. Ir nedžiugina niekas. Ir dar kaip tyčiai saulės nėra, šalta. Nors kauk.

Jeigu aš galėčiau parašyti sau laišką ir išsiųsti jį į kokius 2007 metus, aš tiesiog parašyčiau "Chill, Bitch". Mesk tas dulkėtas knygas, pasiimk metų pertrauką po dvyliktos klasės, gyvent, keliauk, draugauk, ragauk ir pamatysi, kaip bus gerai. Ištrūksi iš sistemos, išmoksi šimto nuostabių dalykų (ir gal penkių nelabai nuostabių), bet tai bus pati geriausia pasaulio mokykla. Ir dar suteiks šimtą papildomų galimybių gyvenime.

O optimistinė gaidelė būtų tokia, kad juk kiekviena pabaiga, kad ir kokia ji bebūtų, yra pradžia kažkam kitam. Ir tik aš pats galiu spręsti, kas tai bus. 

ŠLOVĖ!


2016 m. kovo 18 d., penktadienis

H e a r t b e a t

Kažkur skaičiau, kad žmonės myli ne kitus žmones, o tai, kaip jaučiasi šalia jų. Tas pats yra su dainomis - mums patinka ta emocija, kurią sukelia būtent ta daina. Galbūt ji primena pirmąją meilę, galbūt tobulą kepsnį, tiesiog fantastinę saulėtą dieną, kelionę, šiltą vėją ar bandelę... Aš turiu labai daug tokių dainų. Ir tokių žmonių turbūt. Nors kai pagalvoju, tai kai kurie mylimi žmonės yra mylimi, nes tokie yra. Be paaiškinimų, be priežasčių. 

Pvz. šita daina man primena 2011. Nu tiesiog yra tų metų rudens-žiemos soundtrackas. Vienas kursiokas man ją pasharino kažkurio įnirtingo mokymosi egzaminui metu. Sėdėjau berods 9tame fabijoniškių monolito aukšte paryčiais. Nuo bemiegių naktų pajuodusiais paakiais (ne nuo mokslų, nuo vakarėlių) dėbsojau į kompą ir ausinėse kalė šitas bytas. Tada ji man atrodė tokia nieko. Bet dabar tiesiog yra teleprotas. Mes tada labai smagiai pusseseriškai ir mergaitiškai gyvenom. Tie metai buvo tokie juokingai dramatiški, seriališki ir keisti kai kuriom prasmėm. Tada kaip tik buvau pradėjusi bendrauti su savo dabartiniu likimo valdovu (friendzone), bet realiai tuo metu buvau pasimetusi tarp kokių 5 puikių vyrų (Ot laikai buvo, ania?). Aš ją turiu iPode ir kai neturiu ką veikti kasdien keliaujant į darbą, aš jos paklausau. Ir atrodo, kad man vėl 20 ir aš vėl kvėpuoju fabijoniškių oru, pučiu dūmus į naktį ir sakau Giedrei arba Justei "Eina šikt, o ką dabar atrašyt???"

Prieštaringai vertinti savo gyvenimą nėra lengva. Gal skamba durnai. Nežinau. Okay, bet ne okay. Skanu, bet neskanu. Smagu, bet nesmagu. Lengva yra pasakyti, kad norai su galimybėmis nesutampa. Sunku padaryti taip, kad sutaptų. Bet kai tau kažkaip netyčiai sukanka 25 metai, truputį baugu pasidaro, nes tu nesijauti kitaip, nei 18, tik tingesnis, plius mažiau tūsų ir daugiau miego reikia.

Turiu maniją - noriu korgio. Bet taip labai noriu. Ne, aš nenoriu jo vedžioti, dresuoti, siurbti plaukų, rinkt blusų, kurias iš lauko parsineša, rankiot jo kakų ar maudyti. Aš noriu jo kaip žaislo, nes jie yra sooo fuckin cuuuuuuuute! Tik tai mane sulaiko nuo to, kad nuspirkčiau kokį kreivą šleivą nežinia kaip išveistą šuniuką iš skelbiu.lt, nes tikram taupyti man reikėtų daug metų.Taip pat kovoju su savo manija kosmetikai. Jei galėčiau, nusipirkčiau viską, ką tik matau parduotuvėje. Visa laimė, kad negaliu. 

2015 m. spalio 31 d., šeštadienis

Keeping Up

Šeštadienį leidžiu viena, nes uošviai išvažiavo, vyras miega. Sakau pasilinksminsiu ir pažiūrėsiu Keeping up with the Kardashians (žinau žinau, el au el). Neesmė. Esmė, kad pažiūrėjau kelis epizodus tų nesąmonių ir buvo viena serija apie tai, kaip jie visi mini tėvo mirties metines ir kaip visiems sunku... Ir žiauriai graudu pasidarė. Nu žostkai graudu.

Prisiminiau visus. Močiutė, Andrius, Marius, Artūras... Ir tiesiog nežinau. Galima sakyt, kad neiteisinga. Galima sakyt, kad nesąmonė. Daug ką galima sakyt, bet niekas nuo to nepasikeis. Galim tik atsiminti. Atsiminti ir padėkoti už tai, ką jie davė, ką parodė ir išmokė. Sunkiausia yra susitaikyti. Jei tai iš viso įmanoma. Ypač, kai žmogus išeina savo noru.

Bloga nuojauta. Kelinta diena kankina žiauri nuojauta. Aišku, pilnatis daro savo....

 

2015 m. rugsėjo 28 d., pirmadienis

Gloomy Sunday


Dabar kame yra bėda. Bėda ta, kad niekas niekada nevyksta pagal mano planą. Sėdu, sugalvoju normalų, gerą planą. Su protingais, išsamiais punktais. Logišką, nu tokį normalų, kur žmogui parodyt negėda, planą. Viskas super, grius kalnai ir skirsis jūros, ir... Nu tai va - tuo viskas ir pasibaigia...


Sėdi parėmęs galvą ir tokios patetiškos ašaros kaupiasi akyse. Viskas atrodo taip maža ir menka. Darbo dramos, gyvenimo dramos... Viskas tilptų į stiklainį ir taip likę be kažkokio tikro skonio - kaip užpernykštė uogienė. Vėl gyvenu be to tikro, gaivališko džiugesio, kurio būdavo pilni namai ir galva. Pilnom rankom atrodo galėjai švaistyt į visas šalis tą pulsuojančią šviesą, nes žinojai, kad ji neišseks, nepabėgs ir nedings. Viskas buvo paprasta, aišku ir viskas buvo čia. Viskas buvo mano. 

Ir nesvarbu, kad šiandien kalendoriuje ne sekmadienis... Sekmadieninis liūdesys... Čia kai būdavo pirmais metais Vilniuje - nuo trečiadienio vakarėlis, o sekmadienį uždarai duris, užsirakini, išsimaudai, susisuki į adijalą ir tada jau būna tas legalus liūdnumo laikas. Nu tiesiog. Taip reikia. Tai kai suaugi, tas liūdnumo laikas yra nebe sekmadienis, o visa savaitė, tik sekmadienis ne... O principe čia pilnatis greičiausiai mane kamuoja...

Atrodo duokit palmių namą kur nors Šri Lankoj, daryčiau jogą, valgyčiau vaisius, kurių nežinau pavadinimų, maudyčiausi, deginčiausi, miegočiau. Nu žinai, kaip per filmus rodo. Nereikėtų anksti keltis, vonioj nebūtų šalta, neturėčiau piktų klientų, bet turėčiau namą, įdegį, kriauklių karolius ir nulinį streso lygį... Ir viskas būtų yzipyzi. HA.


Aš nežinau. Aš iki tiek jau kvaištu, kad šuniuko noriu. Korgio. Trumpom kojom. Ir noriu, kad kai vakare einu meigot, jausčiausi pilna džiaugsmo... Aš dabar ieškau būdo. Nesu tikra, kad džiaugsmas trumpom kojom yra būtent tai, ko man reikia, aišku.... Aš niekada nieko nežinau.... :D


...nemesk kelio, dėl takelio.

2015 m. kovo 14 d., šeštadienis

T h i n k


Jaučiuosi įkalinta savo išgalvotame gyvenime. Galvoje yra lentyna kiekvienai smulkmenai. Viskas turi savo vietą. Kiekviena knyga, kiekvienas šaukkštas. Žinau kaip noriu serviruoti stalą šventėms, kokią patalynę pirksiu, ką gaminsiu kai ateis draugai, ką apsirengsiu į darbą ir ką pirksiu dovanų kalėdoms... Pastaruosius pusę metų, kol sėdėjau prie kompo gilioj duobėj ir nemačiau prošvaisčių, turėjau daug gražaus kūrybinio laiko... Tai prikūriau svajonių 10 metų į priekį. Time well spent.

Atsirado darbas. Atsirado stimulas stengtis. Yra prošvaistė pagaliau kažkur išsikraustyt. Bet iki svajonių toli. O kartais iš viso galvoju, kad tai ir liks įkalinta galvoje. Nežinau kodėl mane yra taip apsėdęs noras turėti savo namus. Tiesiog iki kaulų smegenų.Atrodo, kad gaučiau tai ir gyvenimas jau būtų užpildytas. Žinau, kad taip nebus, bet taip atrodo.

Aš kartais nebesijaučiu savimi... ir po truputį viskas tampa vis mažiau svarbu... Tiesiog.

Žmonės yra kvaili padarai. Kai kurie dar kvailesni už kitus. Dar žmonės yra pikti, nedėkingi ir neturintys empatijos padarai. O aš tampu liūdnu vienišu žmogum.

-Aš dėl tavęs kalnus nuversčiau, jūras perplaukčiau.
-Ateisi ryt?
-Jei nelis.

Tiesiog.

2014 m. gruodžio 8 d., pirmadienis

Take A Walk With Me

Dienos vienodai pilkos ir vangios. Kaip ir kraštovaizdis čia. Su kiekviena vis trumpesne šviesa, tampa sunkiau išlaikyt tą menką pozityvą. Nebežinau nei kuri savaitės diena, nei kiek valandų, nei ką aš čia darau. Kosmosas. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad kuo ilgiau būni tokioj būklėj, tuo labiau apkerpėji. Tuo sunkiau pajudėti iš sąstingio ir amžinojo įšalo. Reikia dabar ieškot kažkokių sprendimų. Ir tą patį aš sakau kiekvieną dieną... Aš suprantu, kad kažkas turi viską išjudint, ir tas kažkas 100% esu aš. Bet gi negaliu judėti į niekur... O laukti kažkieno malonės ar stebuklo... Nežinau. Nusibodau pati sau su šituo zyzimu, bet nežinau ką daryt. Retai man taip gyvenime būna, bet nuoširdžiai nežinau ir man baisu. Nes loterijoj laimėt milijono nesiseka, o darbo nėra.

Yra žiauriai skaudžių dalykų, kuriuos kad ir kiek kartų įvardinčiau, nei kiek nemažiau skauda. Nerandu būdų tai apeiti, nors ir ieškau.

Pasiilgau savęs prieš 2 metus. Buvo vasara, saulėta, buvo visko ir visko užteko. Tada man patiko tai, kas buvo mano galvoje ir ką aš kalbėjau. Šiandien ne. Trumpam pakeičiau aplinką ir įsijungė antras kvėpavimas. Dviem dienoms akyse buvo šviesiau. :3

2014 m. spalio 28 d., antradienis

Santa Monica

Pastaruoju metu aš vis sapnuoju ilgus šviesius paplūdimius, laibas palmes, vaiskiai žydrą jūrą... Sapnuoju, kaip sūrus vėjas gairina mano veidą ir šiaušia plaukus... Ilgus, iki liemens, šviesius ir spindinčius. Lengva pavakarės šiluma kylanti nuo įkaitusios žemės maloniai kutena basas pėdas... Patys įvairiausi nuostabios ir magiškai švytinčios Kalifornijos pakrantės kvapai, besišypsantys veidai ir aš - viskas plakasi į vientisą masę. Aš ten... Aš ten priklausau... Ten mano vieta! Ten aš randu ramybę ir ten saulė mane pripažįsta. Ten nėra problemų. Nėra nebaigtų sakinių. Tuščios piniginės. Baimių ir nesaugumo jausmo. Nėra nei vienišų, nei depresijos kamuojamų sielų... Nėra netobulų ir atsibostančių, nėra erzinančių ir pavydinčių. Visi tobuli, besišypsantys, pasipuošę ir skaniai valgantys. Visų norai pildosi ir lyja tik tada, kai paprašai. Nėra ligų ir avarijų. Nieko neskauda. Niekas nemeluoja ir niekas nekaltina. Vaikai ten ramūs ir paklusnūs. Knygos tik geros. Filmai tik prasmingi. Visur muzika. Ten nuo šalčio neberia, ir nėra nei kiek per karšta, tad niekas neprakaituoja. Ten nemiršta mylimi žmonės. Aš ten turiu šviesų mansardinį butą su terasa į vandenyną. Kieme turiu aukštyn besistiebiančią palmę ir tris rausavas magnolijas. Viskas žydi ir kvepia. Nėra uodų. Ir duona nepelija. Nesmirda kojos ir batelių kulniukai nenusibraižo į akmenėlius. Sekso daug ir jis tik geras. Tas pats su vynu... Nėra migrenų ir panikos priepuolių. Nėra tamsių kerčių galvoje. Nėra nerimo ir nepastovumo - visada žinai kuo ir kur būsi rytoj, o mėgstamiausia palaidinė neišsitampo. Ten viskas pavyksta iš pirmo karto. Ten visi dirba ką nori ir visiems visko apstu. Visi gražūs ir laimingi. Vieni kitus besąlygiškai mylintys ir besišypsantys....

Labas rytas.

2014 m. rugsėjo 28 d., sekmadienis

Mmm mmm mmm...


Čia tokia sena daina, kur priedainis vien "mmm"... Skamba galvoj kelinta diena. MMmmm mmm mmmm mmmm...  Mmm mmmmm mm m m m m mm.....

Karoče. Aš VIS DAR be darbo. Išprotėsiu? Jo. Einu į pokalbį antradienį. Jei jis bus nesėkmingas - emigruosiu. Pavargau, nusibodo ir nbegaliu.Jaučiuosi našta. Arba akmuo vėjyje. Žodžiu be jokio poslinkio, vertės ar perspektyvos. Per dienas užsiimu niekais.Už niekas bapkių niekas neduoda.

Aš tik nesuprantu, kodėl. Universitetas, diplomas, patirtis šiokia tokia yra... NE. Nereikia tokių. Grasinimai rimti - susipakuosim ir mausim į Tailandą. Valgysim vaisius ir gulėsim po palmėm. Ir pasibaigs mano pezesiai apie meilę tėvų žemei ir tikėjimą, kad ir čia gerai gali būt jaunam žmogui be įtakingų tėvų/giminių. O gal aš tokia lieva. Na, vienaip ar kitaip, kantrybė senka. Nuo balandžio 15 esu bedarbė, o nuo birželio nebe studentė. Nuo to laiko nesugebėjau rast nieko. Tai matyt kažkur yra problema. Ane?

Čia toks piktokas įrašas, nes šiuo metu yra 04:35. Aš nebeturiu normalaus paros ritmo ir noriu kebabo. Ir kartais imu abejot savo normalumu ir puikumu, kas seniau atrodė savaime suprantama. Oh well. Tapau atsiskyrėle kūtvėla ir nežinau ar dar ką nors sugebu. O gal išsimaudyt užteks ir vėl viskas bus super duper! :D

Viskas ko dabar noriu, tai nuosavas butas ir kad ten mum šviežių sušių tiekimas būtų nuolatinis... omniom niom... mmM Mmm mmm....

2014 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

Shoulda

Jamie Woon'as dainuoja gražiai ir teisingai: 

And your head's in the ocean
Too deep to know where you're going
Hoping time can be frozen
Klausau prieš miegą. Ramina. Nes principe per mėnesį visiškai niekas nepasikeitė. Tik daugiau streso ir mažiau motyvacijos. Kaip galvos daužymas į sieną. Pradėjau miegot po 13 valandų ir sapnuot, kad laimėjau vikingų loto. Tai va, akivaizdžiai blogai yra. Man reikia veiklos, reikia kažkur padėt energiją, o blogiausia šitos istorijos dalis, kad šiuo metu esu 1000% išlaikytinė. Seniau bent dalinė išlaikytinė buvau.... Sunku. Iš grafienės į prasčiokę.. Nu ok, ne taip baisu, bet nieko gero taipogi. :D

Nežinau, kur dingo ta vakarėlio siela Milda, nes aš tai jos seniai nemačiau. Ji dabar kepa kotletus, o prieš miegą svajoja kokį laminatą dės bute, kai tokį po daaaaaug metų pagaliau galės nusipirkt. Ne ne, jokių vaikų. Bet butas, sushiai ir kelionės. Negi daug prašau???

2014 m. liepos 24 d., ketvirtadienis

Pew Pew

Ar čia PMS, ar nerimo priepuoliai - nežinau, bet seniau nebuvau tokia stichinė. O gal čia, kad antras mėnuo gyvenu tarp mamų ant tašių ir jokios savirealizacijos apart gaminimas arba baisiai fainų įrašų mėtymas fb. Nes simsų neina žaist dėl kaistančio laptopo, o darbo neturiu. Tai va. Blogai. Nors šiaip viskas gerai. Mažinam alaus kiekį. Kompo kiekio ne.

Kodėl man taip sunku kalbėt ir taip lengva rašyt? Rašyčiau ir rašyčiau. Krizei užėjus visada mintyse sudėlioju bent penkis keturių pastraipų monologus - pagrįstus, logiškus ir orius, kurie turėtų viską sudėliot į vietas ir paaiškint kodėl aš čia dabar užsišikau. Bet kai reikia pasakyt - lieka trys sakiniai. Padriki, neesminiai ir omg, kodėl negaliu pasakyt visko iki galo. Nemoku išsireikšt, bet tik duokit man parašyt!!!

Kaip šuo nerandantis geros vietos pietų poguliui, taip aš nerandu ko nusitvert ir į ką įsikabint. Bet tingiu rimtai imtis gyvenimo pokyčių. Eat, sleep, shit, repeat. Vis gi reikia rast darbą ir butą svetimam mieste - man tai gana nemažas čelendžas. Bet besibaigiantys pinigai ima darytis rimtu entuziazmo šaltiniu.

Pew Pew