2015 m. spalio 31 d., šeštadienis

Keeping Up

Šeštadienį leidžiu viena, nes uošviai išvažiavo, vyras miega. Sakau pasilinksminsiu ir pažiūrėsiu Keeping up with the Kardashians (žinau žinau, el au el). Neesmė. Esmė, kad pažiūrėjau kelis epizodus tų nesąmonių ir buvo viena serija apie tai, kaip jie visi mini tėvo mirties metines ir kaip visiems sunku... Ir žiauriai graudu pasidarė. Nu žostkai graudu.

Prisiminiau visus. Močiutė, Andrius, Marius, Artūras... Ir tiesiog nežinau. Galima sakyt, kad neiteisinga. Galima sakyt, kad nesąmonė. Daug ką galima sakyt, bet niekas nuo to nepasikeis. Galim tik atsiminti. Atsiminti ir padėkoti už tai, ką jie davė, ką parodė ir išmokė. Sunkiausia yra susitaikyti. Jei tai iš viso įmanoma. Ypač, kai žmogus išeina savo noru.

Bloga nuojauta. Kelinta diena kankina žiauri nuojauta. Aišku, pilnatis daro savo....

 

2015 m. rugsėjo 28 d., pirmadienis

Gloomy Sunday


Dabar kame yra bėda. Bėda ta, kad niekas niekada nevyksta pagal mano planą. Sėdu, sugalvoju normalų, gerą planą. Su protingais, išsamiais punktais. Logišką, nu tokį normalų, kur žmogui parodyt negėda, planą. Viskas super, grius kalnai ir skirsis jūros, ir... Nu tai va - tuo viskas ir pasibaigia...


Sėdi parėmęs galvą ir tokios patetiškos ašaros kaupiasi akyse. Viskas atrodo taip maža ir menka. Darbo dramos, gyvenimo dramos... Viskas tilptų į stiklainį ir taip likę be kažkokio tikro skonio - kaip užpernykštė uogienė. Vėl gyvenu be to tikro, gaivališko džiugesio, kurio būdavo pilni namai ir galva. Pilnom rankom atrodo galėjai švaistyt į visas šalis tą pulsuojančią šviesą, nes žinojai, kad ji neišseks, nepabėgs ir nedings. Viskas buvo paprasta, aišku ir viskas buvo čia. Viskas buvo mano. 

Ir nesvarbu, kad šiandien kalendoriuje ne sekmadienis... Sekmadieninis liūdesys... Čia kai būdavo pirmais metais Vilniuje - nuo trečiadienio vakarėlis, o sekmadienį uždarai duris, užsirakini, išsimaudai, susisuki į adijalą ir tada jau būna tas legalus liūdnumo laikas. Nu tiesiog. Taip reikia. Tai kai suaugi, tas liūdnumo laikas yra nebe sekmadienis, o visa savaitė, tik sekmadienis ne... O principe čia pilnatis greičiausiai mane kamuoja...

Atrodo duokit palmių namą kur nors Šri Lankoj, daryčiau jogą, valgyčiau vaisius, kurių nežinau pavadinimų, maudyčiausi, deginčiausi, miegočiau. Nu žinai, kaip per filmus rodo. Nereikėtų anksti keltis, vonioj nebūtų šalta, neturėčiau piktų klientų, bet turėčiau namą, įdegį, kriauklių karolius ir nulinį streso lygį... Ir viskas būtų yzipyzi. HA.


Aš nežinau. Aš iki tiek jau kvaištu, kad šuniuko noriu. Korgio. Trumpom kojom. Ir noriu, kad kai vakare einu meigot, jausčiausi pilna džiaugsmo... Aš dabar ieškau būdo. Nesu tikra, kad džiaugsmas trumpom kojom yra būtent tai, ko man reikia, aišku.... Aš niekada nieko nežinau.... :D


...nemesk kelio, dėl takelio.

2015 m. kovo 14 d., šeštadienis

T h i n k


Jaučiuosi įkalinta savo išgalvotame gyvenime. Galvoje yra lentyna kiekvienai smulkmenai. Viskas turi savo vietą. Kiekviena knyga, kiekvienas šaukkštas. Žinau kaip noriu serviruoti stalą šventėms, kokią patalynę pirksiu, ką gaminsiu kai ateis draugai, ką apsirengsiu į darbą ir ką pirksiu dovanų kalėdoms... Pastaruosius pusę metų, kol sėdėjau prie kompo gilioj duobėj ir nemačiau prošvaisčių, turėjau daug gražaus kūrybinio laiko... Tai prikūriau svajonių 10 metų į priekį. Time well spent.

Atsirado darbas. Atsirado stimulas stengtis. Yra prošvaistė pagaliau kažkur išsikraustyt. Bet iki svajonių toli. O kartais iš viso galvoju, kad tai ir liks įkalinta galvoje. Nežinau kodėl mane yra taip apsėdęs noras turėti savo namus. Tiesiog iki kaulų smegenų.Atrodo, kad gaučiau tai ir gyvenimas jau būtų užpildytas. Žinau, kad taip nebus, bet taip atrodo.

Aš kartais nebesijaučiu savimi... ir po truputį viskas tampa vis mažiau svarbu... Tiesiog.

Žmonės yra kvaili padarai. Kai kurie dar kvailesni už kitus. Dar žmonės yra pikti, nedėkingi ir neturintys empatijos padarai. O aš tampu liūdnu vienišu žmogum.

-Aš dėl tavęs kalnus nuversčiau, jūras perplaukčiau.
-Ateisi ryt?
-Jei nelis.

Tiesiog.