War Is Over

Kalėdos. Vėl. Kad ir kaip nelaukiu, bet jos visada mane užklumpa iš pasalų. Pritykina ir suleidžia dantis kaklan. Nežinau kodėl, bet šita šventė man atrodo tokia ganėtinai apsimetėliška. Sudaiktinta, sukomercinta ir išsikvėpus. Vis mažiau stebuklo širdy ir viena raukšle kaktoj daugiau galvojant, kaip čia dar nupirkt ką nors tam, tam ir tam. Smagu duoti. Malonu gauti. Bet norėtųsi, kad tai plauktų iš širdies, o ne dėl to, kad reikia. Ir žodžio reikia nemėgstu....

.

Bet užskaitau atostogas. Užskaitau, kad nuo šiąnakt dienos ilgės ir trumpės naktys. Kad tuoj naujieji... Kad galima sau pažadėti gražių dalykų. Ir kad galima laukti gražių pažadų tesėjimo...

.

O principe, tai varguoliai nemėgsta Kalėdų. Tarp jų ir aš. Nes tada pasijunti dvigubas varguolis - dar ir dvasios ubagas...

Girls Just Wanna Have Fun

Keistai pasaulis surėdytas. Daug neteisybės ir mažai gėrio. Daug ilgesio ir mažai meilės. Ir daug juoko pro ašaras... O moteriška draugystė man visada darė įspūdį. Moteris supranta moterį. Baisiai smagu yra turėti draugių, su kuriomis gali per naktį kalbėtis. Apie laimes, nelaimes, sopulius, skaudulius, skudurus ir kotletus. Apie Juos.... Kaip lengva seniau buvo rašyt. Ir kažkaip itin sunku dabar. Seniau rimuodavosi tiek, kad nespėdavai rašyt. Dabar taip skurdžiai, kad nebėra ką užrašinėt. Nei iš pykčio , nei iš meilės. Nebent iš liūdnumo. Bet ir tai - kačiukų ašaros.

Hands Away

Kartais jaučiuosi lyg helio balionas. Kartais jaučiuosi lyg įsiutus ragana. Kartais jaučiuosi lyg aklas elgeta. Kartais jaučiuosi lyg alkanas vilkas. Kartais jaučiuosi lyg brolžudys. Kartais jaučiuosi lyg senas ligotas šuva. Kartais jaučiuosi lyg laimingiausias žmogus pasauly... Nežinau nuo ko tai priklauso ir ką kaltint derėtų.... O dar kartais jaučiuosi kaip dabar - nesijaučiu niekaip. Kosmoso tyla ir šaltis.

All We Need

Aiškinau sesei, kaip meilę gali pakeisti neapykanta. Kaip meilė deformuojasi, garuoja, vysta ir aušta. Aiškinau ir galvojau: "Bet po galais! Kaip?!" Kaip žmogus reiškęs bent pusę pasaulio, pusę gyvenimo ir be kurio tiesiog negalėjai įsivaizduot ateities, staiga tampa pasidygėjimo objektu... Būna... Graudu pagalvojus, į ką pavirsta žmonės, kokių dalykų pridaro... Paguoda tik tokia, kad nieko nėra visiškai juodo ar visiškai balto. Nothing is perfect. Nothing is pure. Yra nauja pradžia. Naujas šansas. Nauja galimybė susimauti arba pagaliau užbaigti nesėkmių ruožą...

Holly Crap!

Pim pirim! Gyvenu visai kitokiomis nuotaikomis, nei gyvenau rugsėjį ar spalį. Ne veltui mėnesį pradėjau gerai! Totalus relaxas ir vis auganti meilė šitai gausiai viv'ų šeimai... iš tiesų, keiksnotą baraką imu laikyti savo namais, o tie, į kuriuos pirmom dienom žiūrėjau nepatikliai, dabar yra patys artimiausi ir laukiamiausi. Paradoksalu. Pastarąją savaitę gyvenau kaip tikra bohemiška studentė... Ir meluočiau, jei sakyčiau, kad tai nėra velniškai smagu.... :D

.

Blogai yra būti kvaila, pavydžia ir nepatiklia boba. Blogai yra, kai autobuse tave užpuola exhibicionistas.

.

Gerai yra puikiai atšvęsti Monikutės pilnametystę. Gerai yra švęsti su draugais. Švęsti yra gerai! :DD

Cry Me a River

Žmogus pradeda savo gyvenimą verksmu, verkia gyvendamas tą gyvenimą, ir verksmu tą gyvenimą dažniausiai užbaigia... Vieni verkia daugiau, kiti mažiau. Vieni verkia dėl visų niekų, antri ašaros neišspaudžia net iš didelio skausmo... Verkiam viešai, verkiam pasislėpę, verkiam ant draugo peties, per televizijos šou, parduotuvėje, teisme, kapinėse... Ir kai pagalvoji, ašaros dažniausiai priimamos geriau, nei juokas. Negalima juoktis iš nelaimių, iš to, iš ano, iš trečio.. O kodėl negaliu juoktis iš savęs? O iš tavęs? O iš jo? Kodėl negalima vietoj raudų iš to pasijuokti ir palengvinti savo pačių vargą paprastai ir neskausmingai?.. Verkti mokame jau gimę. Juoktis išmoko gyvenimas. Cha.

Žygeivių Klubas

Kai susirenka nučiuožusios pusseserės, gali būti tikra, kad bus smagu. Su aukom, ar be... Ir šiaip. Seserystė itin smarkiai pasijunta, kai paryčiais eini 8 kilometrus namo... Žiedais, tamsiais skersgatviais, miškais, kalnais.... ;D*

D o s e d

Bet tai kaip tau mano dienos.. Bet tai kaip tau mano naktys... Gyvenu gerai. Fiziškai šiuo metu neskauda nieko. Nepaisant poros žmogiškųjų nuoskaudų. Gyvenu ramiai. Nepaisant velniavos ir visiškos maišalynės galvoje. Miegu nedaug. Daug galvoju. Skaičiuoju. Planuoju. Rezgu. Ir laukiu.... Nes kažkodėl pasirinkau visais aspektais patį sudėtingiausią variantą... Kuriuo abejoju ir pati... Et. Tiek to. Ne pirmas, ne paskutinis toks įsipainiojimas. Jei kartoju, matyt patinka. Labai pasiilgstu jūsų, mano mieli draugai. Pasiilgstu inkubatoriaus - mokyklos... Pasiilgstu savo laukų ir miškų... Nežinau kaip reikėtų apibūdinti dabartinę būseną. Nei laiminga, nei nelaiminga... Kažkoks tarpinis sustojimas... Dar yra labai gražūs planai. Tik va, bėda, kad mano planai mėgsta kaitaliotis. Matysim. :* http://www.youtube.com/watch?v=eYkgeDReTtk

Deep Inside

Visas šitas naujas pasaulis, naujas gyvenimas man kol kas yra keistas. Taip pat, kaip panėrus po vandeniu. Gražu, įdomu, keista... Bet spaudžia ausis, trūksta deguonies ir norisi greičiau iškilti į paviršių. Ar jau kylu? . Sunki ta adaptacija man. Blogai, kai klasėje buvai a la labai protingas , žostkas ir fainas, o čia esu visiškai vidutinybė ir nelabai kam rūpi. Kai nepriklausai tiems draugų iš stovyklos rateliams, vakariniams tūseliams.... Žinoma. Čia yra mano problema. Ne ko nors kito. Bet reikia laiko įsijungt į naują režimą. Reikia susidėlioti maišatį galvoje ir apsispręsti ko noriu, kodėl noriu... Ir ar tikrai noriu... Per daug. Per greit... per keista. Ir per problematiška. Kažkodėl mano niekas gyvenime nebūna paprasta... Arba aš sau viską pati apsisunkinu. Greičiausiai. . Barakas. Atskira istorija. Gyvenimas barake yra gyvenimo būdas... Tikrai tai supratau. Tik dar nelabai noriu lietis į tą siautuliuką. Bet gerai. Gyvenimas čia privertė įvertinti tai, ką turėjau namie. :D Nervuoja mane tas gyvenimas mažoj erdvėj dar su dviem žmonėm. Svetima tvarka, vieši dušai ir tualetai, tarakonai, virtuvė, triukšmas.... Vargina tas privatumo nebuvimas, svetimi žmonės... . Vilniuje dar kartą supratau, kaip nuostabu, kad turiu Giedrutę. Kaip nuostabu, kad mes vienodai pamišusios ir vienodai šlykščios bobos... :*

Kick The Bucket

Tai va. Itin daug pokyčių užgriuvo mano galvą šiuo metu. Naujas miestas, naujas kambarys, nauji žmonės, nauja veikla. Nauji džiaugsmai ir naujos bėdos. Bet smagu. Tiek klaidžiot po Vilnių, tiek pažindintis ir pažindintis ir pažindintis.... :)

.

"Gyvenimas barake yra gyvenimo būdas."

.

Dedasi daug sudėtingų dalykų. Ir aš ne visai suprantu kuria linkme čia viskas krypsta. Ir man baugu, kad čia darosi out of control...

.

Kartais mane kamuoja nevaldomas linksmumas. Kartais - nevaldomas nerimas ir tuštuma. Visa laimė, kad įmanoma pasprukt iš visos tos maišaties... ;>

.

Noriu vasaros. Tingių vakarų parke, nurautų balių ir to chillo, kuriuo gyvenau porą karštų mėnesių..... :)

I Want You To Be My Valhalla

Iššveiti visus pridulkėjusius užkaborius, išsiurbliuoji kilimus, išgaudai vorus, nuvalai dulkes nuo porcelianinių angelėlių ir tyliai ant lentynos surikiuotų enciklopedijų... Nublizgini langus ir trofėjų spintos stiklus. Ramiai lankstai rūbus. Tyliau vaikštai ir netrankai durų. Akimis medžioji kiekvieną namų kertę. Ir tyliai tyliai atsisveikini... Su namais, miško tyla ir lietaus beldimu naktimis... Sunkiausia atsisveikinti su senuoju gyvenimu ir senuoju aš. Nežinau, ar gyvatėms skauda, kai neriasi iš odos. Bet numanau, kad turėtų skaudėti. .

Kai išvalai visą šlamštą, prašviesėja akyse. Jau beveik išsprendžiau savo šaradą. Keistų sapnų prisapnavau šiąnakt... ir man atrodo, tai man padėjo. Bet patirtis rodo, kad mano sprendimai lemia mažiausiai... :D .

Laikas parodys...

No Surprises At All

Kartais atrodo, jog beveik neįmanoma atrasti to paties teisingiausio ir geriausio būdo gyventi normlai. Kartais to teisingo sprendimo paieškos užtrunka kur kas ilgiau ir būna daug skausmingesnės, nei galėjo atrodyti iš pat pradžių... ir viskas būna lyg ir gerai, kol neprasidedi su tuo purvinu reikalu. Kuo ilgiau svarstai, tuo labiau norisi spjaut į viską. Kai pagaliau tavo gyvenime atsiranda tai, ko senokai ieškojai, be abejonės, tai nepraeina be šalutinių pasekmių... Kažką gauni, bet kažką atima. Taip jau turi būt. Ar turi?

.

Taip, viskas tikrai yra lyg teleloto, kuriame laimi visi aplinkui tave. Tik ne tu.

.

Tuo mes ir panašūs. Gyvenimo būdas - laisvo pagreičio kritimas.... :>

.

Ką padaryt blogo, kad visiems gerai būtų?

Alektromantija

#Per pilnatį raudonu kaspinu pririšiu seną raudoną gaidį už kojos, smėlyje varnos koja prirašysiu raidžių ir prie kiekvienos padėsiu po užkalbėtą grūdą.

#Išmušus dvylikai paklausiu raudono gaidžio, ką turėčiau daryti su visa šita maišatimi mano galvoje.

#Gaidys rinks grūdą po grūdo - raidę po raidės.

#Kai jis baigs, turėsiu atsakymą.

#Nusuksiu senam raudonam gaidžiui kaklą, nupešiu raudonas plunksnas, tris kartus apvyniosiu raudonu kaspinu ir sudeginsiu su likusiais grūdais. Mėsą išvirsiu su pelenais ir užkasiu.

#Nusiplausiu rankas ir veidą šaltu vandeniu, atsikimšiu alaus ir įsijungsiu futbolą, nes ką tas sušiktas smirdantis ir tikrai skaityt nemokantis paukštpalaikis gal ižinot apie mano gyvenimą?!

Širdperša

Kartais pasidaro labai liūdna, nes suvoki beesanti tik menka, sentimentali ir dėl savo pačios kaltės nelaiminga moterėlė, nedaranti nieko, kad pakeistų situaciją, užglaistytų praeities broką, išsigaudytų senus vaiduoklius, nusiplautų rankas ir išmokti gyventi be to, kas seniai liko užnugary.

Kartais nėra progos.

Kartais nedėkingos aplinkybės.

Kartais...

O kartais tiesiog dėl nesižinojimo ko nori, mūsų gyvenimas klostosi priešinga kryptimi, nei svajoji.

Aleliuja. Nors kauk.

Streamline

Nenoriu būti demagogė. Nenoriu vaidinti, kad suprantu visų pasaulio blogybių kilmę, ir visų žmonių liūdesio ir vienatvės priežastis. Kad galiu išnarplioti tas šaradas ir išgelbėti kiekvieną paklydusią sielą. Nes taip nė velnio nėra. Ir nemanau, kad kas nors tai geba. Nebent koks naujai atsiųstas mesijas. Nenoriu būti kalė intrigantė. Nenoriu lipti kažkam per galvą, ręsti savo laimę ant svetimos. Istorija byloja, kad dar niekada nieko gero iš to nebuvo... ir nebus. Nes kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Ar bent jau mes taip suprantame likimo spyrius šiknon. Nenoriu būti ta, kurios vardą prisimena tik tada, kai reikia. Nenoriu turėti antro veido. Nenoriu vaidinti gyvybe pulsuojančio Arlekino, kai širdyje merdi ir stūgauja Frankenšteinas. Nors juoktis iš skaudžių dalykų turbūt vienas geriausių metodų, norint apmalšinti tą sopulį. Nenoriu meluoti. Nei sau, nei pasauliui. Nenoriu patapt žostka menininke Kuvalda, vos pasėdėjus porą savaičių sostinėje ir vadint, kad tą provincialumą galima paslėpti po juokingu vilnietišku akcentėliu. Nenoriu gerti vandens iš prispjaudyto šulinio. Nenoriu taikstytis su dažniausiai man nepalankiomis aplinkybėmis. Nenoriu tenkintis kažkieno paliktais trupiniais. Nenoriu būti eilėje antra. Nenoriu dublikato. Nenoriu vieno vakaro svaigulio. Nenoriu tylėti. Nenoriu žaisti pagal svetimas taisykles. Nenoriu bijoti. Nenoriu. Nebenoriu. Nors kaip žinia, gyvename sušiktoje skylėje, su didžiule iškaba "PASAULIS". Čia niekas neklausia "O gal tu nenori?". Čia yra taip, kaip turi būti. O jei kažkas nepatinka, eik velniop, arba bandyk pakeisti ką nors pats. Kai pagaliau išlendi iš po mamos sijono, supranti, kad viskas yra kiek kitaip, nei gimtojoje gūžtoje. Ir dar ganėtinai kitaip, nei Holivudo misteriškose pasakose. Mane šildo tik tai, kad susivokiau ganėtinai anksti. Kad nebėgsiu su banda į tą pusę, į kurią neš. Ir kad myliu gyvenimą stipriai, kaip niekad iki šiol nemylėjau. :>

Baigėme mokyklą

Ryt išleistuvės. Šiugža išlygintas suknelių šilkas, kaukši dailūs bateliai ir mažų rankinukų sagtys. Ir dantys. Iš nerimo. Kaktą muša prakaitas. Nebūtinai dėl kaitros... O tvankioje, tamsioje salėje susigrūdę žmonės tai aikčioja iš džiaugsmo, tai nepatenkinti murma, kad ceremonija užsitęsė. Kalbos. Gėlės. Padėkos. Dainos. Apkabinimai. Bučiniai. Aš jau žinau kaip viskas bus. Daugybę metų stebėjau šitą ritualą. Tik niekada neįsivaizdavau, kad tarp tų puošnių merginų būsiu aš. Kažkodėl.

.

Skaudės. Skaudės, kai kirps šitą, per 12 metų net sumedėti spėjusią, bambagyslę. Ir bus velniškai liūdna, kai paskutinį kartą būsi mokinuku. Kai paskutinį kartą būsi teisėtas mokyklos pilietis. Paskutinį kartą liesiesi prie savo įprasto, senojo gyvenimo...

.

http://www.youtube.com/watch?v=AG-eq1vkL0E

mūsų sielas ir smegenis daug kas nuvylė mūsų kaltės ir baimės nebepaliks galim verkti čia ašaromis apsipylę bet su šypsena laukiam, kas dar atsitiks

Marijonas žino ką rašo.

Forward!

Užsimerki ir matai pievas, atolus, ganyklas... Sodrią smaragdinę žalumą ir tyrą mėlį viršum pasišiaušusių girių. Užsimerki, ir šnervės užpildo lengvo laukinio vasaros vėjo gūsis. Užsimerki, ir visas šitas gaivalas tave įsuka... Pakelia aukštyn ir nepaleidžia... Atsimerki ir tik tada supranti, kad tavo basos kojos rasotoj žolėj yra būtent tas dalykas, rišantis su dabartimi, su realybe, su materija...

.

Gera. Gera, kai kiekvieną dieną mažėja nežinomųjų... Kai gali pabusti ramia galva ir tylinčia sąžine. Kai su visais atsiskaityta. Ypač su savim. Kai nieko nebijai ir jautiesi pilnas pozityvios Jah energijos... Kai saulė šviečia tau. .

Egzaminų rezultatai kol kas džiugina. Lt - 86%. Ist - 97%. Su pakiliu jauduliu laukiu anglų. Tikėkimės nesugadins nuotaikos. Kaip pvz vokietukų susimovimas šiandien...

Bliuzo Naktys

Meluočiau, jei sakyčiau, kad šitų dienų ir naktų neįtrauksiu tarp pačių mieliausių. Meluočiau, jei pasakyčiau, kad dabar nekvėpuoju bliuzų dvasia. Meluočiau, jei sakyčiau, kad tikėjausi tokio gėrio, meilės ir taikos ore... Meluočiau, jei sakyčiau, kad nepatiko. Tad nemeluosiu. Myliu jus, draugai, myliu tave, festivali, myliu Varnių padanges ir Lūksto seklumas... :D

.

Ir jei atvirai, aš jau užsikrėčiau ūmia bliuzų liga. Nes atsiminimai vien pozityvūs - juoko ašaros, tylūs pokalbiai ir įtemptos diskusijos. Juodas humoras ir temos, kurių aptarinėjimas kitoje aplinkoje atrodytų iškrypėliškai. Bendra neapykanta siaubingiems kaimynams ir bendras pakilus džiugesys, nes juk b l i u z a i. Ir visai neįsižeidžiau dėl klausimo kada būna fifų festivalis, dėl namiokų apie gražius papus ar dar kokį nors galą... :D Jaučiuosi pailsėjus, atsigavus, pilna ryžto ir vilties, kad ir kiti bliuzai bus toko gerumo...... :P

.

Kai užgeriu vyniaus imu ne tik norėt meilės, bet ir dainuot. Seniau svajojau dainuot reggae. Dabar - bliuzą... Ir man visai neblogai sekasi imituoti bohemišką vokalą..... :D

.

Neperėjau II žurnalistikos stojamųjų turo. Whatever.

.

O šitai mane bene pravirkdė.... :> http://www.youtube.com/watch?v=dpKk3AyJoK0

Timing Is Crucial

Naktų lengvumas. Balti kvapą gniaužiančių dūmų kamuoliai. Viskas lyg per migloto sapno motyvą... Nieko tikro. Nieko pulsuojančio. Nieko apčiuopiamo. Kiekvieną mielą kartą tas pats. Koktus graudulys ir akys įsmeigtos į niekur. Tuščiažodžiavimas. Demagogija. Migrena. Opa. Kosmoso dulkės.

. Nesakau. Pasiilgau tų laikų. Viskas atrodė kitaip. Ryškiau. Garsiau. Stipriau... Bet buvo mažiau laisvės. Ir dienos lėčiau plaukė... Bet vienodesnės. Ir džiaugsmas trukdavo ilgiau... Bet ilgiau skaudėdavo...

. Gaila, bet atmintis ne rėtis. Labai ilgam viskas įsirėžia. Randai gyja ilgai, lėtai ir sunkiai. Aišku. Kaltinti reikėtų vieną žmogų. Ir tas žmogus dabar spragina klaviatūra nerišlias mintis... Kopijuodamas mėgstamų, ar tiesiog įsimintinų rašytojų stilių. Blogai.

. Ryt Joninės. Reikėtų peršokti per laužą porą kartų. Šiaip. Kad sektųsi.

The End Of The Road

Jah Bless Sista... Vasara po truputį įsisiūbuoja. 2 egzaminai jau įveikti. 1 liko. Damoklo kardas pakibo virš mano galvos. Švilpimą girdžiu. Smūgio tebelaukiu. Greičiausiai ta nežinia dar ilgai mane smaugs, nes egzaminų rezultatus žada atskleisti tik liepos pradžioj... Ajajai. Kažkaip baisu. Tikrai labai baisu, kai neturi nei orientyro, nei pavyzdžio, nei troškimo, nei idealo, nei dievo... Nieko. Tik save ir savo išgąstį. Kai jautiesi lyg kačiukas, kurį piktos rankos tuoj skandins šaltam vandeny... Baisu. O kaip gi kitaip? Kas keisčiausia, kad šita stagnacija, panika ir košeliena apėmė ne tik mane. Masinis reiškinys. Epidemija. Pandemija... .............. ..................... ................ ................... ................. O šiaip aš nesiparinu. Laukiu bliuzų, ryte klausau roko, vakare klausau reggae, o nakčiai pasilieku dieviškąsias balades... Sėdi ant palangės, uodai kapoja šonus, nuo drėgno oro blondiniški plaukai susisuka į birbyzus... Telefonas tyli. Širdys tyli. Mintyse irgi ne per triukšmingiausias metas. Meditacija. Ir šiaip. Eik pragaran.

Burn My Shadow

Tradiciškai rašau jau paryčiais. Po kino vakarėlio. Pažiūrėjau, galima sakyti, tris filmus. Vietoj to, kad mokyčiausi egzaminams, kurie, kaip matyt, prasidės po savaitės. Ulala. Tik va, baugu, kad šitas pxuizmas netaptų tragedija. Bet stogo reikalai prastoki. Ne galva, o būgnas. Ar visi eina iš proto, ar aš viena?.. Ir nežinau kas blogiau - ar mano vienos skrydis virš gegutės lizdo, ar masinė psichozė. Nesmagu jaustis vienišai. Bet. Sukasi šarabanai.. . Nelabai turiu ką papasakoti. Pastaruoju metu mano gyvastį palaiko Bliuzų laukimas. Nors tikriausiai tik todėl, kad (po galais!) gyvenime juk reikia kažko laukti!.. . Labai noriu miego. Tad nesiplėsiu ir peripetijų neaiškinsiu. Pasakysiu tiek, kad man liūdna. Ir man nesiseka. Ir manęs niekas nemyli.

Reason Is Treason

Iš tiesų iš tiesų... Labai liūdna yra išsisemti, pavargti ir neberasti džiaugsmo net pačiuose mieliausiuose dalykuose. Gal tiesiog galvoje per daug visko prisikaupė. Gal todėl jaučiuosi sena, sutrešusi ir pavargusi. Gal dienos bėga pernelyg panašios vienos į kitas? Gal aš per daug supanašėjau su aplinka? Netgi blogo įrašai darosi nuobodūs ir nuvalkioti. Mazgotės, o ne įrašai... Paguoda tik tokia, kad įskaitos jau praeity. Po mėnesiuko paskutinis skambutis, egzaminai.... Dar po mėnesiuko išleistuvės... Bon Voyge...

.

Bendra vyrų ir moterų klaida : netekę originalo ieškom kopijos... Manau, kad aš nesu išimtis iš taisyklės. Ieškau reprodukcijos. Kiek patobulintos, pašlifuotos, nugludintais kampais ir dar su kokiu nors bonusu... Bet viena plonybė verčia pasijusti kažkaip ypatingai kvailai - niekas nenori būti pakaitalu. Visi norime tapti originalais... Aš taip pat.

.

...and the reason is you.

The Warmth

Pavasaris. Įskaitos, nemiga, mentai parke, meilės trūkumas ir maniakų antpuoliai. Besikeičiantis gyvenimas (ir ne tik mano) atneša daug džiaugsmo, bet tuo pačiu ir daug nerimo... Viskas keičiasi. Ir nelabai kas klausia ar mes to norime, ar mums reikia.... Bet viskas bus gerai. Visada būna. Gal su lengvais nukrypimais nuo kurso, su paklaida ar su pašalinėmis pasekmėmis... Bet argi ne tai ir yra gyvenimas? Gal. . Sunku patikėti, kad jau įpusėjo balandis. Gi tuoj vasara... Atrodo tik vakar buvo rugpjūtis, įjunk šviesą.... ir šėlionės Zypliuoes..... rugsėjo 1... Kažkur naktį, su sijonuku ir aukštakulniais... po brūzgynus su Giedre ir draugais draikėmės... :D Ką tik laistėm naujus metus, ką tik siautėjau savo gimtadienyje... Tuoj viskas versis aukštyn kojom... nesakau, kad nesidžiaugiu, bet nemeluosiu, kad nė kiek nesibaiminu. . O tu mane išvarysi iš proto. Jau nei juokinga, nei liūdna. Jau paprasčiausiai baisu.

Šuns Žvaigždė

Aš, Sado ir Mazo. Mes geriausi draugai, nes beveik niekada nesiskiriam. Nes vienas kitą puikiai suprantam. Nes toks gyvenimas. Negydomos žaizdos pūliuoja, pūva, metasi gangrena. iš pradžių tik į audinius, po to ima pūti ir kaulai...

.

Pažiūrėjau "Candy". Tyliai paverkiau iš smaugiančio liūdesio ir protingo džiaugsmo. Ir dar pora užkalbėjimų, kad praeitis liktų ten, kur yra dabar - kažkur prie švytinčio Sirijaus. Tarp sprangių kosminių ūkų ir lengvų saulės dulkių. Ten, kur nieko nėra, iš kur negrįžtama ir kur nėra lankymo valandų. Tiesiog.

.

Niekada nebuvo taip velniškai sunku, kaip sunku yra dabar. Dar niekad nebuvo taip baisu. Taip neramu. Ir taip svetima. Niekada niekas tiek daug iš manęs nereikalavo. Dar niekada nereikėjo daryti tiek dalykų, kurių daryti siaubingai nenoriu. Ir neturiu jėgų. Kažkodėl visada šitaip - kai turi noro, jėgų ir entuziazmo, to iš tavęs niekam nereikia. Kai tik juodas mėnulis pačiam zenite - pikas. Nors stauk. Toks jausmas, it mane kas traiškytų. Lėtai, po vieną kaulą. Brakšt, brakšt.

.

Širdis plaka tingiai ir tyliai. Lyg vilktų koją už kojos. Klakt - klakt - klakt - klakt... Lyg jos nebeturėčiau. Lyg ji būtų leisgyvė. Gelsva kavos puta sukasi ratu ir kimba prie švaraus puodelio. Lengvas kartėlis kartais į naudą. Juokinga. Juokinga ir kvaila yra tai, kad šito blogulio niekam parodyti neturiu nei menkiausio noro. Belieka rašyti. Ir pūsti baltus nemigos ratilus į šaltą pavasario naktį...

I Never Came

Aš tavęs velniškai pasiilgstu. Ir tu, prakeiktasis, tai žinai. Ir iš tiesų neėra aišku, ar šitas mazochizmas vadinamas "logišku mąstymu" arba dar gražiau - "blaiviu protu" iš tiesų yra toks logiškai blaivus... Gal dėl to taip saldžiai nekenčiam vienas kito ir to, kad vakar jau niekada netaps rytojum... Kartoju tai kas antram įraše. Gal kad patikėčiau pati?

.

Kai demonai slepiasi spintoje, užtenka išmesti spintą. Kai demonai slepiasi galvoje, belieka kirsti galvą...

.

Iš tikrųjų, tai blogiausia kas man gali atsitikti - neturėjimas ko mylėti. Ir nekalbu aš apie mielas mamytes, seilėtus broliukus, šaunias drauges, nudžiūvusius kaktusus, sexy rokerius ir beprotiškai fantastiškas kino žvaigždes arba apverktus ex. Tikrai siaubinga, kai neturi į ką sukoncentruosi žudančiai naivaus teigiamos energijos pliūpsnio, kai neturi kuo užpildyti galvos ir kam paskirti kiekvieno iškepto kotleto. Kai užmiegi galvodama ne apie žmogų, o apie tą naują megztinį arba skaudantį šoną. Nėra energijos. Nėra įkvėpimo. Nėra nuotaikos. Nieko nėra. Ir nereikia nieko...

.

O dar siaubingiau, kad su metais kvailėju. Ir kad eidama 20 metus dar gvildenu problemas, kurias reikėjo išsispręsti tada, kai buvau 15. Ak taip... Tada filosofuodavom apie gyvenimo siekius, planus, prasmę ir gyvybės esmę... Čia turbūt vaizdžiausiai pailiustruoti pavyktų maždaug taip: 14 metų analizuoji bibliją ir Dantės pragaro ratų paraleles, o 30ies sulauki paauglystės spuogų ir susižavėjimo Eminemu.

.

Gal man čia dėl būsimų kardinalių ir totaliai drastiškų gyvenimo permainų sukasi smegenys? O gal tiesiog 3 nakties truputį išeinu iš proto. Viena koja prote, taip sakant...

.

Įrašo pavadinimas (99%) buna tuo metu skambanti daina. ir nesvarbu, kur ji skamba: galvoje, kamabaryje, per langą, ar ką dainuoju. Ir kas juokingiausia, kad dažniausiai tos dainos turi kažkokią simbolinę reikšmę. O simbolių paieškas atkaliau per literatūros pamokas.

.

Vis pagalvoju, kad tikriausiai daugybė žmonių manęs nekenčia, o dar daugiau tiesiog šiaip norėtų iškeikt ir pasiųst ant trijų maloninių mažybinių raidžių... Prašom, nesivaržykit. Blogiau nebus.

.

Atvirauti nėra sunku. Daug sunkiau, manau, yra pakelti kito atvirumą. Ar per daug atvirauju?

(NO)California Dreamin'

Kalifornija... Utopija. Bent taip rodo serialai ir pasakoja grįžę emigrantai.... :D

.

Tikriausiai bet koks geras gyvenimas, kurio negalime turėti atrodo utopija... Logiška. Tačiau kaip nesvajoti apie nuolatinį gerą orą, šiltą vėją, žydrą vandenyną, kaitrią saulę, tvarką... Kaip nesvajoti apie gyvenimą didelėje turtingoje šalyje, kai pažvelgus pro langą pamatai pusnynus (jau kovas!!!), per televiziją tau pasakoja kokie vagys ir nusikaltėliai sėdi valdžioje ir kokio dydžio kyšius jie ima už priimtus nelogiškus įstatymus, mūsų maisto pramonė - dešra iš dvėselienos, gėrimuose nuodai, duonoje nuodai... Kaip viešu reikalu tapusi pedofilijos byla yra sėkmingai maskuojama... Mokymo programas ir švietimo reformas sudarinėja paskutiniai subingalviai, turbūt net nesuvokiantys kas ta mokykla, ko galbūt derėtų mokyti ir ko reikalauti... Tose pačiose mokyklose veši smurtas, mokinukai žudosi, vartoja narkotikus.. Vardinti galima be paliovos... Bet kažin ar kovo 11-oji yra tam tinkamas metas. Nors jei ne dabar, tai kada? Kuo rytojaus diena bus kitokia, kodėl negaliu dienoraštyje rašyti to, kas mano galvoje... Vakar žiūrėjau Landsbergio kalbą kažkokią... Juokinga, kai turtingi ir gerai gyvenantys žmonės ima postringauti, kaip visuomenė nuskurdusi dvasiškai, kaip žmonėms rūpi tik materialusis gerbūvis, pilvo kultas.... Na atsiprašau... Kokia gali būti kalba apie patriotizmą, apie moralinių lobių puoselėjimą, kai gausybė šeimų neturi ko valgyti? Tėvynės meile gyvas nebūsi. O ypač tokios tėvynės, kurios vaikai labiau primena našlaičius... taip kaupiasi pyktis, kai eini per gyvenimą ir matai kaip žmonės gyvena skirtingai.... Vieni grobia biudžeto lėšas ir darosi rezidencijų remontus už milijonus, o kitų visa šeima turi išsiversti su 500Lt per mėnesį... Tai kur čia teisybė? Kur čia šviesa? Ir iš kur bus tos žydinčios vienybės, kai matai, kokia klounų šutvė valdo valstybę. Sprogti galima, kaip pikta. Tik va įdomu, per kiek laiko žmogus supūva patekęs valdžion? Per kiek laiko išmokstama taip naglai viena ranka vogti, o kita ranka mojuoti rinkėjams, kad, na atleiskite brangūs žmonės, tačiau vaistų nėra ir nebus, darbo negausit, o pašalpų irgi nėra, nes mes premijas išsimokėjom...

.

Pavariau čia kaip mūsų mokyklos didysis politikas elektrikas Rimas. Bet kad labai pikta. Paskutinis lašas buvo nauja mokyklų pertvarkos reforma ir faktas, kad norima padaryti tokią akciją atrakciją, jog dirbantis jaunimas (iki kokių 25 metų) gaus mažesnį, negu minimumas atlyginimą... Tai po galais, (dieve dieve, kaip aš mintyse siaubingai keikiuosi....) tu atsėdi 12 metų sušiktoj mokykloj, tada dar 4 metus universitete, už kurį dar ir susimoki kosminius pinigus... O tada tu dirbi, blin, už centus! Iš mūsų šaiposi ir net nebando to slėpti......

.

Po šitų šlykštybių bandau ramiai pakvėpuot. Nes tikrai nervai nelaiko. Pasiutusiai pikta. toje Kalifornijoje, žinoma, irgi visokio mėšlo yra. Tikriausiai net daugiau. Nors ne, daugiau mėšlo negali būti... kažkaip kai nesidomi, kai neskaitai laikraščių, nežiūri debatų ir publicistinių laidų, kai tiesiog eini į mokyklą, savaitgalį patūsini ir pamiegi... Kai tiesiog gyveni savo rutinoj nesidairydamas į šalis ir neieškodamas pasaulio šiukšlių, viskas atrodo gerai. Bet neduokdie kryptelėsi galvą šonan.... Sodoma ir Gomora, peklos prieangis, ar dar kas nors faino iš šitos serijos..

.

Labanakt, patriotai.

http://www.youtube.com/watch?v=V0UcQDUR-fU&feature=related

Lights

Kas yra moteriška draugystė? Kokio ji tvirtumo? Kas jos pagrindas? Koks tikslas? Yra daugybė klausimų, kurie verčia kapstytis, verčia mąstyti ir juodomis nemigos valandomis neleidžia prarasti blaivaus proto likučių... Kartais man atrodo, kad pasitaiko magiško ryšio draugystės. Kosmoso energijos dėka sukurtos ir žemės traukos sutvirtintos žmogiškos draugystės. deja, kartais paaiškėja, kad šitos hipotezės neturėjo realaus pagrindimo. Kartais. Kartais nusivili žmogumi vien iš netikėtumo, kad jis nebuvo ar nėra toks, kokį pats susikūrei. O kartais priešingai. Tas, kurio niekada nevertinai, pasirodė be esąs ilgai ieškotas dėlionės gabalėlis... Kosmosas kaltas? Gal? Bet kažin ar tolimos planetos lemia mūsų žmogiškumą, mūsų jausmų proveržius ir emocijų skalę... Na, esmė paprasta. labai myliu savo drauges. Ir esu joms be galo dėkinga, nes tik tikras draugas su tavimi draugauja tave pažinodamas.

.

Nemanau, kad Saturno žiedus galėčiau kaltinti, kad po lygiai dviejų metų pertraukos jaučiu vėl tą patį gaivų brizą (labai tinkamas šiai situacijai vėjas), ir tikrai ne moterišką draugystę. Lygiai po dviejų metų pertraukos aš vėl jaučiu vidinę inerciją rašyti, kad mintys vėl noksta taip pat greitai, kaip tada.... O jau buvau pabūgusi, kad praradau šitą savo dalį... Todėl dabar labai bijau, kad šitas atgimimas gali taip pat staigiai pasibaigti, kaip ir prasidėjęs. Jei dievulis bus dosnus, paliks jį man ir per egzaminus.........

.

Gal ir kvailėju. Gal esu kiek per naivi savo amžiui... Gal tokie gūsiai ganėtinai kertasi su mano visai neromantiška prigimtimi (o gal ne tokia jau neromantiška?), tačiau kaip keista, kai žmogus net nežinodamas ir nieko nedarydamas, antrą kartą gali ištraukti iš gilios duobės.... Deja Vu.

.

Meskit į mane akmenį tie, kurie nėra darę kvailysčių.

Soulstorm

Nors už lango giliausi pusnynai, varvekliai ir užšalę prūdai, organizmas konstatuoja ką kita... Išvada paprasta, aiški ir nujausta iš anksto lyg dėsnis - prasideda visuotinė pavasarinė ruja... Neišvengsi ir pigiai neišgydysi. Belieka tik pasiduoti ir mėgautis. :D

.

Pastaruoju metu į daugelį dalykų pažvelgiu iš naujo. Kažkada dievinta muzika, kažkada mylėtas žmogus, kažkada labai branginta draugė, kažkada turėta svajonė... Viskas grįžta į gyvenimą. Deja Vu. Ir visai nepaisoma mano nuomonės. Viskas ima panašėti į didelį, sunkų ir nelogišką rebusą. Ir bijau, kad vudu, užkalbėjimai ir užkeikimai man čia gali nebepadėt. Velniop. Bus kaip bus. kai kurios permainos yra iš ties geros ir malonios.

.

Kartais gailiuosi, kad taip pernelyg ryškiai ir aiškiai viską sapnuoju... :D

.

Vakar iš vanago nagų išgelbėjom genį. Nudraskyta nugara, sprogstančia širdim ir byrančiom ašarom. Pirmą kartą mačiau verkiantį paukštį. Pagirdėm, padėjom į šiltą tamsesnį kampą ir palikom ramybėje. Bet paukščiui tai buvo tikriausiai dar baisiau, negu vanago nagai... Ką aš norėjau pasakyt.... Čia galėtų būti ir metafora. Šitaip būna ir su žmonėm.... Tu manai, kad jiems padedi, kad jie turėtų tau būti dėkingi, bet pasirodo, jiems to visai nereikia, jie išsigąsta ir pasprunka pasitaikius pirmai progai. Genys, tai genys. Bet žmogus... .

Nežinau kodėl tai parašiau.

Only You Know Me

Vakar buvo viena iš tų dienų, kai galva ūžė ir pūtėsi nuo apmąstymų: gyvenimo prasmės paieškų, savianalizės, įvykių dėliojimo į lentynėles ir bekūnių sąsajų čiupinėjimo... Pasistengiau galvoje atkurti visų draugų veidus. Gėda. Ne visus pavyko atsiminti taip aiškiai, kaip norėjau... Bet iš esmės, kai ėmiau dėliot... Dievulėliau! Žmonės! Kokie jūs nesveikai skirtingi!... Nuo nedrąsių, giliaminčių tylenių iki akiplėšiškų vakarėlių liūtų... Draugų ir gerų pažįstamų sąraše radau davatkų ir kalių, narkomanų, abstinentų, savižudžių, gėjų, reperių, didžėjų, metalistų, architektų, sportinikų, mokinukų, mokytojų, rastamanų, šamanų, fifų, banglų, muzikantų ir visai klausos neturinčių... O kokia neaprėpiama paletė savybių, bruožų, pomėgių, polinkių..... Oh mama!

.

Kai kurie iš tų draugų jau atitrūkę, kažkur... Kažkaip nutolę... Ir reikia prisipažinti, kad kai kurių man tikrai labai trūksta. Bet ne visada pavyksta išvengti povandeninių rifų ir srovių... Tokia politika. Taip sakant. Neprarandu vilties, kad viskas dar gali būti taip, kaip gerai buvo kažkada...

.

Iki išprotėjimo lauktas pavasaris pasirodo esantis tik smarkus žiemos pratęsimas. Blin :/ Dar pora savaičių šitos kankynės ir ieškosiu kokio švaresnio būdo pasidaryti lengvą galą....

.

I'm a freak bithc, baby.

Nice To Know You

Žiema į pabaigą. Gal todėl ant šaligatvių telkšo balos, iš po sniegų veržiasi purvai ir šiukšlės. žiema yra puikus metas jau vien dėl to, kad užsninga visą tą bjaurastį... Bet batukai šlapi. Ir pikti vairuotojai taškosi negailėdami. Bet, kaip arkliai užuodžia namus, kaip šuo užuodžia pėdsakus, kaip baltasis lokys užuodžia ruonį, kaip kupranugaris užuodžia vandenį, aš imu užuosti pavasarį. Plaučiai kiekvieną kartą įkvepiant prisipildo gaivesnio ir gaivesnio oro. 2 dienos ir tai prasidės.

.

Apleidau blogą. Apleidau mylimus žmones. Apleidau rašymą. Apleidau knygas. Po galais, nieko nebeįsimyliu! Nejaugi pasenau???

.

Kai kurių kvailų poelgių tiesiog neįmanoma pateisinti. Ir nesvarbu, ar tai draugas, ar priešas, ar iš viso pašalietis. bet faktas lieka faktu, kad mes visi, visi žmonės, esame ganėtinai kvaili...

.

Keisti dalykai dedasi... 12 metų išbuvę kartu, belikus finišo tiesiajai, ėmėm ir persigrupavom. kai pčia populiariau paaiškinus. Tiesiog visi apsikeitėm kas su kuo draugauja. Bent jau mano artimiausių draugų ratas šiemet labai pasikeitė! bendrauju su tais, su kuriais niekada nejaučiau jokio stipresnio ryšio, ar tuo labaiu didelės simpatijos. Tačiau dabar net keista. Atrodo, kad tie žmonės visada buvo taip šalia... :>> Galėtų šitaip ir likti.

.

Noriu gyventi su Giedrute.

Deja Vu

Nesuklysiu savo dabartinį gyvenimą pavadindama visišku chaosu. Sumaištim. Velniava. Šiza. Nieko nebekontroliuoju. Net savęs. Ką jau kalbėti apie aplinką. Ir aplinkinius. Viskas slysta iš rankų ir griūva ta kryptimi, kurios man mažiausiai reikėtų... Artėja ta stadija, kai imsiu isteriškai veržtis į negyvenamą salą. Nors... Kaip gali veržtis į ten, kur jau seniai gyveni?..

.

Kartais visiškai nepažįstamas žmogus gali pasirodyti artimesnis už geriausią draugą. Nežinau kuo tai paaiškinti. Kosmoso energija? Likimo pirštu? Lemties alkūne? Ir ką daryti tada, kai tai atrodo per gerai, kad būtų tiesa?.. O ką daryti su tais, kuriuos norėtum laikyti praeitimi, tačiau jie to nenori?..

.

Viskas. Teliko 100 dienų iki egzaminų. Ar suvokiu? Dar ne. Suvoksiu, kai liks koks mėnesis. Tada pulsiu mokytis per naktis, isterikuosiu ir rausiusiu plaukus, kodėl nesusiprotėjau anksčiau. Kaip visada... :D Ir net viską puikiai žinodama, aš nieko nedarau....

.

O jei jau prakalbom apie 100dienį... kaip sakoma, stabdžiai yra skirti tik bailiams. Nors man jie praverstų... Nors labai myliu savo klasę ir daugumą savo klasiokų, bet suvokiau, kad per tuos 12 metų mes toli gražu netapom viena šeima. O šiais metais iš viso ėmė lįst visokios paslaptys, kivirčai, neapykantos ir nesutarimai... Finišo tiesioji, o mes svetimėjam.... Niekada nebuvom vienas tvirtas kumštis. Per skirtingi, pernelyg individualistai... Visiems reikia erdvės, dėmesio.... Bet... Tikiu, kad ir po 5 metų, su kai kuriais aš susitiksiu, apsikabinsiu ir nuoširdžiai pasikalbėsim... bet neabejoju, kad bus ir tokių, kurie sutikę maximoj prie mandarinų, neišspaus nei skurdaus 'Labas'. Tikiuosi, kad klystu. :]

.

Sapnavau keitus sapnus. Kaip visada ilgus, kaip visada spalvotus. Bet sapnavau praeitį. Ne pačias maloniausias akimirkas. Viskas painiojosi ir maišėsi su dabartimi. Vienas žmogus įgaudavo kito pavidalą... Beveik košmaras. Gal dėl to pamiegojau vos 8 valandas. Labai džiaugiuosi, kad savaitgalis ilgas. Labai nesidžiaugiu, kad šeštadienį reikės atidirbinėt.

Va B . . .

Tingiu rašyt. Tai tik paveikslėlių primetu. Nesvarbu, kad jie galbūt visai neatspindi to, kas dabar mano galvoje, širdyje ir plaučiuose.

.

Pirmadienį šalo. Antradienį nuėjau į mokyklą. Susirgau. Ryt vėl eisiu. Bet ši savaitė - atostogėlės. px, kad 12 klasė, kad egzai po 4 mėnesių...

.

Penktadieninis tūsas buvo stogą raunantis. Važiavau be nuotaikos, be ūpo ir be vilties, kad bus bomba. Oi blin, naivi buvau. ;D nedetalizuosiu, nes miego vienoj lovoj su trim vyrukais daug kas gali ir nesuprasti, bet faktas, kad seniai taip smagu buvo... :D žinoma, apart tos dalies, kai paaiškėjo, kad geriausios draugės būna tikros kalės. Na tiek to.

.

Laukiu vasaros. Žiauriai. Pūgos, šaltis ir tamsios dienos varo jau ne tik depresiją bet ir vėžį.

.

Kaip gerai, kai turi žmogų, kuriam gali pasakyti bet ką, bet kur ir bet kada ir būti garantuotas, kad jis tai supras. Kaip nuostabu, kai šis dalykas yra abipusis. :*

Look Out!

Sunku paaiškinti, bet Josh Homme man kelia išteriškos meilės jausmą. Žinau, kad juokinga įsimylėt muzikos žvaigžes, bet bleeeee.... :D Noriu jo vaiko. Mielai būčiau QOTSA grupsė. :DD

the sexiest in the world... <3>

Jesus Christ - superstar! :D

blin, kaip norėčiau taip atrodyt :

what a cool style! WOW! Tas šverkas man truputį fetiš. :D

The Hottie :D

Giedrei

Mew! :* Padariau išimtį. Beveik nekampuotas, trumpais plaukais, regis nelabai aukštas ir ne daug vyresnis kačius.... :D

Alibi

Neskau, kad esu labai guvi. Gal greičiau atvirkščiai. Pastaruoju metu kietai įmigau žiemos miegu ir be pirmų pavasario požymių galiu nesitikėt prabudimo. Kur kas mieliau žiūriu Krikštatėvį, negu ieškau tūso. Na gal kad po gimtadieninio siautulio dar neatsigavau. :>

.

Mūsų bohemiško gyvenimo svajonės atgimė. Prieš miegelį pasimelsiu, kad planai pavyktų. Kad gyventumėva sykiu ir siaustumėm po Vilnių. Dvi bohemiškos pupitės. Mew. :D net kirbu, kaip man patinka šita mintis. Pasidalinau su mama. Jai irgi labai patiko.

.

Sapnavau savo gyvenimo vyrą. Seniai ką nors taip aiškiai ir detaliai buvau sapnavus... :D Tai va. Pagal sapną jis bent jau jis turėtų būti toks: aukštas. ~190. Gimęs 1979. Garbanotas. Išsiskyręs. Turi sūnų. Ar tai advokatas, ar tai antstolis..... Pilkom akim ir kreivoka nosimi. Atsimenu duslų balsą ir kaip man bandė išaiškinti, kad jonizuotas vanduo tikrai naudingas organizmui. :D Taigi sapne mačiau, kad mes susipažinsim kažkokiam bare, kai man bus 20, o jam jau 32. Na ir mes ilgai bei laimingai gyvensim. Kas be ko. :DD kokių tik serialų neprisapnuoju...... ;DD

.

Gal kas nors turi išbandytų receptų, kaip prisiversti mokytis? Ar bent jau minimaliai padaryti nd? :D

.

http://www.youtube.com/watch?v=TgFYKUdz9dE naujausia meilė. :D

19

Aplaisčiau, apverkiau, apraudojau savo paskutinįjį -niolioktą. Ne bet kaip. Su draugais. Galingai, triukšmingai ir pripažinkime, įsimintinai... :D Stebuklai, bet aš dar gyva. Ir po širšių medaus, ir po ugninio vandenėlio, ir po Musės dantų atakos... Ir po visų kitų keistai neįtikimų ir painių dalykų. :D Bet tikrai galiu pasakyti viena - štaip švenčiau pirmą ir paskutinį kartą. :D Smagu buvo. Labai. Iki tam tikrų momentų, žinoma. Bet visumoj.... Supratau, kad turiu daug fantastiškų draugų... Rožės dar žydi, knygos laukia savo eilės, kūdikių kubikas jau išmėgintas, o keraminė sraigė puošia palangę, su grandinėle nesiskiriu, apyranke pasipuošiau šiandien, dažausi, patenkinta lakuoju nagus ir galvoju, kad tikrai labai myliu jus visus. Tuos kurie laistė kartu ir kurie nelabai galėjo to padaryt... Ačiū. ;*

Mildute ir Milena, jūsų pyragas buvo pasakiškas! Padovanokit man jo recepčiuką! :P

Jurgyte, ką aš be tavęs daryčiau?... :>

Giedrute ir Monikute, sesės, ačiū! :)

Ajajai. Laukiu nesulaukiu vasaros. Kai Ieva vešis mane prie ežeriuko pavakarot, kai darysim reggae party, kai sėdėsim ant estrados, kai lėksim į bliuzus, kai bus šilta ir ramu, kai švęsim gimtadienius ir mokyklinio gyvenimo pabaigą. Ajajai.

12 klasėje aptsipimpalavau, tai kaip priklauso... Ne prieš gerą, oi ne prieš gerą... :D Driftas, Kaunas, tūsai, plotai... ;DD

"O mai gad! Menkė, ne? Tempk ją čia!!!" :DD