Hands Away

Kartais jaučiuosi lyg helio balionas. Kartais jaučiuosi lyg įsiutus ragana. Kartais jaučiuosi lyg aklas elgeta. Kartais jaučiuosi lyg alkanas vilkas. Kartais jaučiuosi lyg brolžudys. Kartais jaučiuosi lyg senas ligotas šuva. Kartais jaučiuosi lyg laimingiausias žmogus pasauly... Nežinau nuo ko tai priklauso ir ką kaltint derėtų.... O dar kartais jaučiuosi kaip dabar - nesijaučiu niekaip. Kosmoso tyla ir šaltis.

The End Of The Road

Jah Bless Sista... Vasara po truputį įsisiūbuoja. 2 egzaminai jau įveikti. 1 liko. Damoklo kardas pakibo virš mano galvos. Švilpimą girdžiu. Smūgio tebelaukiu. Greičiausiai ta nežinia dar ilgai mane smaugs, nes egzaminų rezultatus žada atskleisti tik liepos pradžioj... Ajajai. Kažkaip baisu. Tikrai labai baisu, kai neturi nei orientyro, nei pavyzdžio, nei troškimo, nei idealo, nei dievo... Nieko. Tik save ir savo išgąstį. Kai jautiesi lyg kačiukas, kurį piktos rankos tuoj skandins šaltam vandeny... Baisu. O kaip gi kitaip? Kas keisčiausia, kad šita stagnacija, panika ir košeliena apėmė ne tik mane. Masinis reiškinys. Epidemija. Pandemija... .............. ..................... ................ ................... ................. O šiaip aš nesiparinu. Laukiu bliuzų, ryte klausau roko, vakare klausau reggae, o nakčiai pasilieku dieviškąsias balades... Sėdi ant palangės, uodai kapoja šonus, nuo drėgno oro blondiniški plaukai susisuka į birbyzus... Telefonas tyli. Širdys tyli. Mintyse irgi ne per triukšmingiausias metas. Meditacija. Ir šiaip. Eik pragaran.

Don't forget me

Tik 6 valandos miego yra tarsi akmuo po kaklu - visą dieną tempia žemyn... Baisu. Sunku ir pagalvot, kad einant į mokyklą miegu dar gerokai mažiau... man atrodo, reikės keist įpročius, jei noriu normaliai pabaigt mokyklą (t.y. neišprotėjus, nepasiligojus ir normaliais balais).

.

Šiandien visą dieną aukliavau. Į Adomiuką žiūriu kaip į mažą kirbantį stebuklą. Mes visi taip žiūrim. Suskydę ir krykščiantys dėl kiekvieno naujo jo išmokto dalyko. Taip ir matau, kaip Jurga meta į mane ironišką žvilgsnį ir sako "Eik tu, motina...". Iš tiesų, mielai turėčiau vaiką. Taip taip. Anksti man dar. Spėsiu. Bet kūdikis namie labai pažadina motiniškus instinktus...

.

Vakar iki paryčių žiūrėjau Pragaro Virtuvės vaikėzus (ang. Sleepers). Va ko negaliu pakęst ir kas mane tiesiog veda į pasiutimą, tai reklamos per filmus ir durnai išversti pavadinimai. Na po galais, jei režisierius kažkaip pavadino filmą, tai kodėl taip žūt būt reikia tą nelaimingą pavadinimą pakeist? Na kodėl? Perverčiau TV anonsų žurnalą - gera pusė pavadinimų išversti belenkaip. Ir dar visiškai ne į temą. Paaiškinkit man kur čia šuo pakastas! Filmas, beje, buvo geras. Pradžia kiek sukrečianti. Aš apie įvykius toje kolonijoje. Siaubas. Ir visai nenustebčiau, kad tai visiškai realu...

.

alfa.lt yra nelaimingas plepalų ir pletkų saitas. Pusė ką rašo - nesąmonės, kita pusė - straipsniai iš kitų panašaus tipo puslapių. Tiksliau straipsnių iš ten anotacijos. Kad ir apie Jacksoną. Užsienio portalai pateikia normalius straipsnius, su faktais, nuomonėm, o čia parašo vieną pastraipą. Tiek to. Skaitau, o paskui bambu. Niekas neverčia ten lankytis....

.

Vėl susipyniau indėnišką kasytę. Vėl turėsiu ką tampyt.

.

Hump de bump!...

Ego

Su kiekviena diena vasara priartėja dar per žingniuką. Ačiū dievui. 4 savaitės su puse, tai ne 5... :DD kai ryte deduosi knygas ir pamatau, kad anglų, arba kita žiauriai užknisanti pamoka, nusvyra rankos... Taikliau už TOTAL KOŠMAR nenuskambės niekas... :D

.

Ryt paskutinis dvyliktokų skambutis. Žiauru.

.

Jurga moka manyje pažadint žvėrį............ :DD

.

Aš naivi. Aš kvaištelėjus. Aš pavargus. Aš užknista. Aš vieniša. Aš noriu. Aš laukiu. Aš matau. Aš paukštinėtoja. Aš. Aš. Aš... Jo. Ego kerojasi....

.

Aš nuoru šventę švęst!...

In The Moon

Taigi štai. Kuo oras pavasariškesnis, ne tik, kad į mokyklą žygiuot pasidaro baisi kankynė, bet ir miegoti man darosi vis sunkiau ir sunkiau... Net nežinau kas tiksliai mane kankina. Nežinau kaip paaiškint net sau. Bet kankina! Pavasarinis liūdesys ir ilgesys... Matyt.

.

Po Andriaus laiškų nebegaliu žiūrėt jokių gerumo dienų... Negaliu... Ir močiutės be ašarų prisimint negaliu. Jos namuose nebuvau nuo tada, kai paskutinį kartą ten nuėjau dar su ja... Net artyn neinu... Reikia laiko...

.

Kuo žmogus arčiau, tuo santykiai sudėtingesni... Nors tiesą pasakius, ir 10.000 kilometrų tų problemų nė velnio nekeičia... :DD

.

Kaip nugalėt žieminį sąstingį? Kaip prisiverst daryt tai, ką reikia daryti... Et... Šiandien dar patingėkim..... :D

Peace!

Ir vis dėl to man sekasi!!! :D Nuėjau. Parašiau. Išlaikiau! Mokyklinį. Iki teisų, kurių visai nenoriu, gavimo teliko kaip nors išvažinėt 19 valandų, kaip nors išklausyt pirmosios pagalbos kursus, kaip nors išlaikyt valstybinį ir neįsivaizduojamu mistiniu būdu išlaikyt vairavimą! Argi čia daug........ Ir aš net nenoriu...

.

Kai nenuteikinėji savęs, kad viskas blogai, kad krizė baigia iščiulpt visus negyvai, kai nežiūri į veidrodį jokiu kampu ir jokia puse, tai viskas ne taip jau ir blogai atrodo... :D

.

Noriu vasaros. Ką darom?

Paper Shoes

Kai ryte juokiesi, vakare verki. Taip ir būna.... :> Bet išsiverki, išsimiegi, išsikalbi ir lengviau pasidaro. Bet nerimas ir kaltė slegia... Taip, Jurgule, matyt taip reikia....

.

Šiaip ne taip atsikėliau antrą. Pats tas! Išsimiegojau. Pažadino mama, kažkokia smagi dainelė per M1 ir balta šviesa per langą. Prisnigo. Daug sniego. Sėdžiu ant palangės ir spoksau į praskrendančias varnas. Metallica "The Unforgiven II" ir Incubus "Paper shoes". Groja ir groja ir groja.... Dvievulėliau, kaip bjauriai gražiai sninga! Tokiu oru vienintelis tinkamas dalykas yra įsikibti kokiam katinui į parankę ir žygiuoti pasivaikščiot vizginant klubais ir tauškiant nesąmones... Jo. Saldu. Bet tokia jau ta romantika.

.

Kažką mielo sapnavau.... Kažkoks garbanius prašė paskolint golfo lazdą, nes jam reikia pasigaut savo katę. Kadangi golfo lazdos neturėjau, tai pasisiūliau padėt paieškot (neblogas manevras, ania? :D). Dėl tokio garbaniaus kaži ką padaryt gali pasisiūlyt.... :DD

.

Va. Temsta bežiūrint. Pasivaikščiot neišdegs.

.

Tai va, o ką man su tavimi daryt?... Nebūčiau paskutinė kvaiša, tai gal ką nors ir suregsčiau.... :D

Turbūt

Giedrutė išvažiavo, bet parą laiko galėjau pasidžiaugti jos gera aura... Tik dabar namai atrodo tušti. Vienatvė grįžta ir vėl smelkiasi net į pačius kaulus...

.

Kažkodėl kiekviename gyvenimo žingsnyje desperatiškai stengiuosi išvengt banalybės. Nepavyksta. Vengiu kritikuot kitus už tai, ko pati tobulai nepadarau. Nesiseka. Mėginu egtis šaltai, apgalvotai ir teisingai. Visiškas fiasko.

.

Pasiilgau jausmo, kad pilve plevena kažkokie burbuliukai, kai dreba keliai ir tirpsta rankos. Nors nepasakyčiau, kad seniai taip buvo... Tiesiog pasiilgau to žinojimo. Ir jausmo, kad esi reikalingas.

.

Kaip norėčiau suprast kai kurių žmonių mąstyseną! Kažin ką atiduočiau, kad man kas paaiškintų jų veiksmų sekos logiką... Na tiek to. Laikas parodys.

.

Jaučiuosi išsekusi. Turbūt nuo minties, kad atostogos jau kaip ir baigiasi, o aš absoliučiai nieko nenuveikiau, ką nukeikti planavau!... Košmaras. O energijos neturiu visiškai. Jaučiuosi kaip prikimšta pjuvenų...

.

Šiandien Helouvynas. Ople. Buvau visai pamiršus, kad toks dalykas egzistuoja... Na o koks galų gale skirtumas, jei mama liepa tupėt namie, kad ir kas kur bekviestų, ir ką besiūlytų, ir kaip aš norėčiau... Beviltiška. Aš iš šitų plieninių tėviškumo ir motiniškumo gniaužtų ištūksiu turbūt tik kai ištekėsiu. Hmm...

.

"Miego Mokslas" man patiko. Šiza. Bet geras. Savotiškas. Trenktas.

Lyg kažko ieškau. Radusiam gal atsilyginsiu.

R.I.P

Sunkus rytas. 07:00 žadintuvas. "Mamyte, gimdyk mane atgal. . ." Nenori? Ak, na ką gi. . . Ilgas ir mieguistas kelias iki Tytuvėnų. Šalta nuostabi senovinė bažnyčia. Ir pirmą kartą normaliai matoma senutėlė, nuo metų naštos jau miniatiūrinė, prosenelė. . . Su žalsvu plastmasiniu, stirksančiu ir styrančiu lietpalčiu. Kaip nykštukėlis. Gero, užmaršaus veido, gyvių, žibančių akių. . . Giminės. Daug giminių. Man patinka. Man įdomu kokios mano šaknys. . . Pusbroliai, tetos, dėdės, kai kurie manęs nematė 12 ir daugiau metų. . . Su vienais kalbėtis iš kart paprasta, o kitiems tik šypsaisi ir kartoji savo vardą 15 kartą. . . He he, dėdė liepė stot į orientalistiką, nes prakiš kažkur. . . :D O kitas dėdė pasirodo Romery istoriją dėstė. . . Uhu!

.

Adaptuojuosi po pasibuvimo Šiauliuos. . . Pas mane nesuvokiamai ramu. . . Sėdžiu sūpynėse, ant kelių snūduriuoja mano šunėkas. Ramus kaip katinas. Tik nemurkia (kažkodėl?). . .

.

Ir taip plaukia laikas pro šalį. Tiesiog plaukia. Be jokios žymelės. Šuo kartais krusteli ausi, piktai žvilgsniu nulydi pailsusį dviratininką ir toliau guli priplojęs savo geltoną nosį prie kojų. . . Ramu. Tylu. Liūdna. Abiem. Kažkodėl. . .

True or True

Taigi štai. Sėdžiu pikta, susivėlusi ir rūsti kaip paskutinė nelaiminga raganų ragana, apsikasus milijonu popiergalių, papkių ir sąsiuvinių su lietuvių kalbos taisyklėm ir taisyklytėm. Su pavyzdėliais, sudėtingais atvejais, sąvokomis ir galimomis klaidomis. . . Mokausi egzaminui, per kurį rytoj neišgirsiu ir nepamatysiu Chesterio. . . Tad pikta. Nuklampojau iki kaimynės pieno. Kelias – tikros kopos. Nejuokauju. Inkarai pilnut pilnutėliai biraus, šilto smėlio. Bet pieno močiutei gavau. Ir šiaip ne be nuotykių. Grįžau, mečiau stiklainį ir puoliau ieškot savo laimės maikutės. Ant priekio - „Italia“, o ant nugaros „10“ (Totti, jei ką.). Ir ką jūs manot. . . . Smagumas prasidėjo, kai Van Nistelrooy įmušė būdamas nuošalėje. . . Ir beje beje, arbitras užskaitė įvartį. . . Toliau nepasakosiu. Reziume – 0:3. Žodžiu nepadėjo nei sėkmės maikutė, nei keiksmai 5 kalbom, nei varškė mesta į ekraną, nei grasinimai. . . Niekas nepadėjo. O kur dar supratimas, kad neskiriu duslių ir skardžių priebalsių. Po galais! Kodėl c duslus, o h skardus?! Arba šita sistema neparemta absoliučiai jokia logika, arba aš kažką ne taip apie skardumą ir duslumą suvokiu. Anyway. . . Nieko nebus. . . Parašiau du nevykusius straipsnius. Neturiu ką rengtis į tą nelaimingą patikrą. Tai ačiū dievui, kad man užteko proto atsisakyt eit į matematikos egzą. Sovieto. Bjork man varo psichozę, bet klausau jau kokią 7 dainą. Nieko nieko. Šiaip rytojaus egzo aš nebijau. Visai. Bijau kalbėjimo ir rezultatų. Tai tiek. Labanakt :*

Vaikystės stogas

Šiandien, beieškodama vieno daikčiuko, aš užklydau į garažo/klėties palėpę, kurioje praleidau pusę vaikystės dienų. O kadangi, ten turtą kaupė bent dvi kartos, tai galima rasti tikrai labai įdomių dalykų. Tik kad netvarka ten baisi (jau žinau, ką vasarą veiksiu - tvarkysiu ten!) :D Bet ten tiek daiktų, kurie man primena daugybę gražių dienų. . . Aš nežinau, ar žinomas jums jausmas, kai pamatai daiktą ir atmintyje atgyja kažkas, ką išgyvenai labai labai seniai, ir ką atmintis buvo jau seniausiai ištrynusi. . . :)

*

Šiandien gėrėm arbatėlę ant estrados. Mūsų švenčiausioji trejybė. . . Skanu! :P

*

Any time at all

Pagaliau penktadienis! Išganymas. . . Kitaip nepavadinsi. . . :>> Nes jaučiuosi išsekusi. . . Ir pavargusi. . . Tad tik grįžus namo, pasiėmiau Marukamį , bet tuoj pat užmigau ant knygos. . . :>> Šiaip keista. Mane migdo tik chemijos ir fizikos vadoveliai ;D

.

Rytoj bus Pofkos Party Pirty!;D Jeeee. . . Tik va, mūsų dovanėlė bus kiek netradicinė ir ganėtinai prieštaringai vertinama, įtariu, nes vis dėl to, ji reikaluaja atsidėjimo, rūpęsčio ir atsakomybės. Bet juk sakoma, kad reikai dovanoti tai, ko norėtum pats. . . O aš tokiod dovanos tikrai neatsisakyčiau ;)

.

Viskas gerai. Gyvenu neblogai. Tik kartais trūksta kantrybė, kai nesuprantu, kodėl, po galais, viskas turi būti būtent šitaip. Na kodėl?! Kodėl viskas būtinai turi suktis kvaila linkme, būtinai komplikuotis, būtinai. . . Ech. . . Tiek to. . .

.