Ir ne viskas taip magiškai lengva ir paprasta, kaip atrodo. Pavargsti, suneri rankas ir tyliai valai ašaras į pagalvės kampą. Kad niekas nematytų, negirdėtų ir neklaustų nieko...
Būna dienų, kai jautiesi vienišesnis, nei paprastai. Atrodo eitum į mišką, tai visais iki skausmo pažįstamais takais, rėktum ir nematytum galo iki kol neliks nei balso, nei jėgų. Bet viskas lieka ant pagalvės.
Žmonės sako, kad aš avis. Nekovoju, susitaikau, prisitaikau. Gal ir taip. Tik jie niekada neklausia kodėl.
Aš niekada nepasirenku lengviausio kelio. Bet visada stengiuosi dėl to, ką pasirinkau.