2010 m. kovo 10 d., trečiadienis

(NO)California Dreamin'

Kalifornija... Utopija. Bent taip rodo serialai ir pasakoja grįžę emigrantai.... :D
.
Tikriausiai bet koks geras gyvenimas, kurio negalime turėti atrodo utopija... Logiška. Tačiau kaip nesvajoti apie nuolatinį gerą orą, šiltą vėją, žydrą vandenyną, kaitrią saulę, tvarką... Kaip nesvajoti apie gyvenimą didelėje turtingoje šalyje, kai pažvelgus pro langą pamatai pusnynus (jau kovas!!!), per televiziją tau pasakoja kokie vagys ir nusikaltėliai sėdi valdžioje ir kokio dydžio kyšius jie ima už priimtus nelogiškus įstatymus, mūsų maisto pramonė - dešra iš dvėselienos, gėrimuose nuodai, duonoje nuodai... Kaip viešu reikalu tapusi pedofilijos byla yra sėkmingai maskuojama... Mokymo programas ir švietimo reformas sudarinėja paskutiniai subingalviai, turbūt net nesuvokiantys kas ta mokykla, ko galbūt derėtų mokyti ir ko reikalauti... Tose pačiose mokyklose veši smurtas, mokinukai žudosi, vartoja narkotikus.. Vardinti galima be paliovos... Bet kažin ar kovo 11-oji yra tam tinkamas metas. Nors jei ne dabar, tai kada? Kuo rytojaus diena bus kitokia, kodėl negaliu dienoraštyje rašyti to, kas mano galvoje... Vakar žiūrėjau Landsbergio kalbą kažkokią... Juokinga, kai turtingi ir gerai gyvenantys žmonės ima postringauti, kaip visuomenė nuskurdusi dvasiškai, kaip žmonėms rūpi tik materialusis gerbūvis, pilvo kultas.... Na atsiprašau... Kokia gali būti kalba apie patriotizmą, apie moralinių lobių puoselėjimą, kai gausybė šeimų neturi ko valgyti? Tėvynės meile gyvas nebūsi. O ypač tokios tėvynės, kurios vaikai labiau primena našlaičius... taip kaupiasi pyktis, kai eini per gyvenimą ir matai kaip žmonės gyvena skirtingai.... Vieni grobia biudžeto lėšas ir darosi rezidencijų remontus už milijonus, o kitų visa šeima turi išsiversti su 500Lt per mėnesį... Tai kur čia teisybė? Kur čia šviesa? Ir iš kur bus tos žydinčios vienybės, kai matai, kokia klounų šutvė valdo valstybę. Sprogti galima, kaip pikta. Tik va įdomu, per kiek laiko žmogus supūva patekęs valdžion? Per kiek laiko išmokstama taip naglai viena ranka vogti, o kita ranka mojuoti rinkėjams, kad, na atleiskite brangūs žmonės, tačiau vaistų nėra ir nebus, darbo negausit, o pašalpų irgi nėra, nes mes premijas išsimokėjom...
.
Pavariau čia kaip mūsų mokyklos didysis politikas elektrikas Rimas. Bet kad labai pikta. Paskutinis lašas buvo nauja mokyklų pertvarkos reforma ir faktas, kad norima padaryti tokią akciją atrakciją, jog dirbantis jaunimas (iki kokių 25 metų) gaus mažesnį, negu minimumas atlyginimą... Tai po galais, (dieve dieve, kaip aš mintyse siaubingai keikiuosi....) tu atsėdi 12 metų sušiktoj mokykloj, tada dar 4 metus universitete, už kurį dar ir susimoki kosminius pinigus... O tada tu dirbi, blin, už centus! Iš mūsų šaiposi ir net nebando to slėpti......
.
Po šitų šlykštybių bandau ramiai pakvėpuot. Nes tikrai nervai nelaiko. Pasiutusiai pikta. toje Kalifornijoje, žinoma, irgi visokio mėšlo yra. Tikriausiai net daugiau. Nors ne, daugiau mėšlo negali būti... kažkaip kai nesidomi, kai neskaitai laikraščių, nežiūri debatų ir publicistinių laidų, kai tiesiog eini į mokyklą, savaitgalį patūsini ir pamiegi... Kai tiesiog gyveni savo rutinoj nesidairydamas į šalis ir neieškodamas pasaulio šiukšlių, viskas atrodo gerai. Bet neduokdie kryptelėsi galvą šonan.... Sodoma ir Gomora, peklos prieangis, ar dar kas nors faino iš šitos serijos..
.
Labanakt, patriotai.

2010 m. kovo 8 d., pirmadienis

Lights

Kas yra moteriška draugystė? Kokio ji tvirtumo? Kas jos pagrindas? Koks tikslas? Yra daugybė klausimų, kurie verčia kapstytis, verčia mąstyti ir juodomis nemigos valandomis neleidžia prarasti blaivaus proto likučių... Kartais man atrodo, kad pasitaiko magiško ryšio draugystės. Kosmoso energijos dėka sukurtos ir žemės traukos sutvirtintos žmogiškos draugystės. deja, kartais paaiškėja, kad šitos hipotezės neturėjo realaus pagrindimo. Kartais. Kartais nusivili žmogumi vien iš netikėtumo, kad jis nebuvo ar nėra toks, kokį pats susikūrei. O kartais priešingai. Tas, kurio niekada nevertinai, pasirodė be esąs ilgai ieškotas dėlionės gabalėlis... Kosmosas kaltas? Gal? Bet kažin ar tolimos planetos lemia mūsų žmogiškumą, mūsų jausmų proveržius ir emocijų skalę... Na, esmė paprasta. labai myliu savo drauges. Ir esu joms be galo dėkinga, nes tik tikras draugas su tavimi draugauja tave pažinodamas.
.
Nemanau, kad Saturno žiedus galėčiau kaltinti, kad po lygiai dviejų metų pertraukos jaučiu vėl tą patį gaivų brizą (labai tinkamas šiai situacijai vėjas), ir tikrai ne moterišką draugystę. Lygiai po dviejų metų pertraukos aš vėl jaučiu vidinę inerciją rašyti, kad mintys vėl noksta taip pat greitai, kaip tada.... O jau buvau pabūgusi, kad praradau šitą savo dalį... Todėl dabar labai bijau, kad šitas atgimimas gali taip pat staigiai pasibaigti, kaip ir prasidėjęs. Jei dievulis bus dosnus, paliks jį man ir per egzaminus.........
.
Gal ir kvailėju. Gal esu kiek per naivi savo amžiui... Gal tokie gūsiai ganėtinai kertasi su mano visai neromantiška prigimtimi (o gal ne tokia jau neromantiška?), tačiau kaip keista, kai žmogus net nežinodamas ir nieko nedarydamas, antrą kartą gali ištraukti iš gilios duobės.... Deja Vu.
.
Meskit į mane akmenį tie, kurie nėra darę kvailysčių.

2010 m. kovo 7 d., sekmadienis

Soulstorm

Nors už lango giliausi pusnynai, varvekliai ir užšalę prūdai, organizmas konstatuoja ką kita... Išvada paprasta, aiški ir nujausta iš anksto lyg dėsnis - prasideda visuotinė pavasarinė ruja... Neišvengsi ir pigiai neišgydysi. Belieka tik pasiduoti ir mėgautis. :D
.
Pastaruoju metu į daugelį dalykų pažvelgiu iš naujo. Kažkada dievinta muzika, kažkada mylėtas žmogus, kažkada labai branginta draugė, kažkada turėta svajonė... Viskas grįžta į gyvenimą. Deja Vu. Ir visai nepaisoma mano nuomonės. Viskas ima panašėti į didelį, sunkų ir nelogišką rebusą. Ir bijau, kad vudu, užkalbėjimai ir užkeikimai man čia gali nebepadėt. Velniop. Bus kaip bus. kai kurios permainos yra iš ties geros ir malonios.
.
Kartais gailiuosi, kad taip pernelyg ryškiai ir aiškiai viską sapnuoju... :D
.
Vakar iš vanago nagų išgelbėjom genį. Nudraskyta nugara, sprogstančia širdim ir byrančiom ašarom. Pirmą kartą mačiau verkiantį paukštį. Pagirdėm, padėjom į šiltą tamsesnį kampą ir palikom ramybėje. Bet paukščiui tai buvo tikriausiai dar baisiau, negu vanago nagai... Ką aš norėjau pasakyt.... Čia galėtų būti ir metafora. Šitaip būna ir su žmonėm.... Tu manai, kad jiems padedi, kad jie turėtų tau būti dėkingi, bet pasirodo, jiems to visai nereikia, jie išsigąsta ir pasprunka pasitaikius pirmai progai. Genys, tai genys. Bet žmogus... .
Nežinau kodėl tai parašiau.

2010 m. kovo 3 d., trečiadienis

Only You Know Me

Vakar buvo viena iš tų dienų, kai galva ūžė ir pūtėsi nuo apmąstymų: gyvenimo prasmės paieškų, savianalizės, įvykių dėliojimo į lentynėles ir bekūnių sąsajų čiupinėjimo... Pasistengiau galvoje atkurti visų draugų veidus. Gėda. Ne visus pavyko atsiminti taip aiškiai, kaip norėjau... Bet iš esmės, kai ėmiau dėliot... Dievulėliau! Žmonės! Kokie jūs nesveikai skirtingi!... Nuo nedrąsių, giliaminčių tylenių iki akiplėšiškų vakarėlių liūtų... Draugų ir gerų pažįstamų sąraše radau davatkų ir kalių, narkomanų, abstinentų, savižudžių, gėjų, reperių, didžėjų, metalistų, architektų, sportinikų, mokinukų, mokytojų, rastamanų, šamanų, fifų, banglų, muzikantų ir visai klausos neturinčių... O kokia neaprėpiama paletė savybių, bruožų, pomėgių, polinkių..... Oh mama!

.

Kai kurie iš tų draugų jau atitrūkę, kažkur... Kažkaip nutolę... Ir reikia prisipažinti, kad kai kurių man tikrai labai trūksta. Bet ne visada pavyksta išvengti povandeninių rifų ir srovių... Tokia politika. Taip sakant. Neprarandu vilties, kad viskas dar gali būti taip, kaip gerai buvo kažkada...
.
Iki išprotėjimo lauktas pavasaris pasirodo esantis tik smarkus žiemos pratęsimas. Blin :/ Dar pora savaičių šitos kankynės ir ieškosiu kokio švaresnio būdo pasidaryti lengvą galą....
.
I'm a freak bithc, baby.