Nors už lango giliausi pusnynai, varvekliai ir užšalę prūdai, organizmas konstatuoja ką kita... Išvada paprasta, aiški ir nujausta iš anksto lyg dėsnis - prasideda visuotinė pavasarinė ruja... Neišvengsi ir pigiai neišgydysi. Belieka tik pasiduoti ir mėgautis. :D.
Pastaruoju metu į daugelį dalykų pažvelgiu iš naujo. Kažkada dievinta muzika, kažkada mylėtas žmogus, kažkada labai branginta draugė, kažkada turėta svajonė... Viskas grįžta į gyvenimą. Deja Vu. Ir visai nepaisoma mano nuomonės. Viskas ima panašėti į didelį, sunkų ir nelogišką rebusą. Ir bijau, kad vudu, užkalbėjimai ir užkeikimai man čia gali nebepadėt. Velniop. Bus kaip bus. kai kurios permainos yra iš ties geros ir malonios.
.
Kartais gailiuosi, kad taip pernelyg ryškiai ir aiškiai viską sapnuoju... :D
.
Vakar iš vanago nagų išgelbėjom genį. Nudraskyta nugara, sprogstančia širdim ir byrančiom ašarom. Pirmą kartą mačiau verkiantį paukštį. Pagirdėm, padėjom į šiltą tamsesnį kampą ir palikom ramybėje. Bet paukščiui tai buvo tikriausiai dar baisiau, negu vanago nagai... Ką aš norėjau pasakyt.... Čia galėtų būti ir metafora. Šitaip būna ir su žmonėm.... Tu manai, kad jiems padedi, kad jie turėtų tau būti dėkingi, bet pasirodo, jiems to visai nereikia, jie išsigąsta ir pasprunka pasitaikius pirmai progai. Genys, tai genys. Bet žmogus...
.
Nežinau kodėl tai parašiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą