2015 m. kovo 14 d., šeštadienis

T h i n k


Jaučiuosi įkalinta savo išgalvotame gyvenime. Galvoje yra lentyna kiekvienai smulkmenai. Viskas turi savo vietą. Kiekviena knyga, kiekvienas šaukkštas. Žinau kaip noriu serviruoti stalą šventėms, kokią patalynę pirksiu, ką gaminsiu kai ateis draugai, ką apsirengsiu į darbą ir ką pirksiu dovanų kalėdoms... Pastaruosius pusę metų, kol sėdėjau prie kompo gilioj duobėj ir nemačiau prošvaisčių, turėjau daug gražaus kūrybinio laiko... Tai prikūriau svajonių 10 metų į priekį. Time well spent.

Atsirado darbas. Atsirado stimulas stengtis. Yra prošvaistė pagaliau kažkur išsikraustyt. Bet iki svajonių toli. O kartais iš viso galvoju, kad tai ir liks įkalinta galvoje. Nežinau kodėl mane yra taip apsėdęs noras turėti savo namus. Tiesiog iki kaulų smegenų.Atrodo, kad gaučiau tai ir gyvenimas jau būtų užpildytas. Žinau, kad taip nebus, bet taip atrodo.

Aš kartais nebesijaučiu savimi... ir po truputį viskas tampa vis mažiau svarbu... Tiesiog.

Žmonės yra kvaili padarai. Kai kurie dar kvailesni už kitus. Dar žmonės yra pikti, nedėkingi ir neturintys empatijos padarai. O aš tampu liūdnu vienišu žmogum.

-Aš dėl tavęs kalnus nuversčiau, jūras perplaukčiau.
-Ateisi ryt?
-Jei nelis.

Tiesiog.