2015 m. rugsėjo 28 d., pirmadienis

Gloomy Sunday


Dabar kame yra bėda. Bėda ta, kad niekas niekada nevyksta pagal mano planą. Sėdu, sugalvoju normalų, gerą planą. Su protingais, išsamiais punktais. Logišką, nu tokį normalų, kur žmogui parodyt negėda, planą. Viskas super, grius kalnai ir skirsis jūros, ir... Nu tai va - tuo viskas ir pasibaigia...


Sėdi parėmęs galvą ir tokios patetiškos ašaros kaupiasi akyse. Viskas atrodo taip maža ir menka. Darbo dramos, gyvenimo dramos... Viskas tilptų į stiklainį ir taip likę be kažkokio tikro skonio - kaip užpernykštė uogienė. Vėl gyvenu be to tikro, gaivališko džiugesio, kurio būdavo pilni namai ir galva. Pilnom rankom atrodo galėjai švaistyt į visas šalis tą pulsuojančią šviesą, nes žinojai, kad ji neišseks, nepabėgs ir nedings. Viskas buvo paprasta, aišku ir viskas buvo čia. Viskas buvo mano. 

Ir nesvarbu, kad šiandien kalendoriuje ne sekmadienis... Sekmadieninis liūdesys... Čia kai būdavo pirmais metais Vilniuje - nuo trečiadienio vakarėlis, o sekmadienį uždarai duris, užsirakini, išsimaudai, susisuki į adijalą ir tada jau būna tas legalus liūdnumo laikas. Nu tiesiog. Taip reikia. Tai kai suaugi, tas liūdnumo laikas yra nebe sekmadienis, o visa savaitė, tik sekmadienis ne... O principe čia pilnatis greičiausiai mane kamuoja...

Atrodo duokit palmių namą kur nors Šri Lankoj, daryčiau jogą, valgyčiau vaisius, kurių nežinau pavadinimų, maudyčiausi, deginčiausi, miegočiau. Nu žinai, kaip per filmus rodo. Nereikėtų anksti keltis, vonioj nebūtų šalta, neturėčiau piktų klientų, bet turėčiau namą, įdegį, kriauklių karolius ir nulinį streso lygį... Ir viskas būtų yzipyzi. HA.


Aš nežinau. Aš iki tiek jau kvaištu, kad šuniuko noriu. Korgio. Trumpom kojom. Ir noriu, kad kai vakare einu meigot, jausčiausi pilna džiaugsmo... Aš dabar ieškau būdo. Nesu tikra, kad džiaugsmas trumpom kojom yra būtent tai, ko man reikia, aišku.... Aš niekada nieko nežinau.... :D


...nemesk kelio, dėl takelio.