2011 m. liepos 31 d., sekmadienis

Polly

Kartais apima jausmas, kad mano gyvenimą sudaro vien klaidingų sprendimų virtinė. Pradedant smulkmenom ir baigiant rimtais dalykais. Why me? Ir iš viso... Kas čia dedasi. Nuotaikų amplitudė išsiplėtė iki begalybės... O priklausomybė nuo supančių žmonių nuotaikų ir elgesio darosi nekontroliuojama. Am I Mad? O gal man nereikėjo skaityt "Prozaco kartos", nes tokios knygos geba įvaryt depresiją, jei būna skaitomos pms ar šiaip kokiu nedėkingu gyvenimo tarpsniu... Kai nori kaip geriau, o gaunasi kaip visada... Kai galvoji, kad bus gerai, o būna kaip visada... Kai, kaip visada, nepagalvoji... Shit happens. Arba nereikia susireikšminti, o gal geriau išsimiegot ir gert vienu bokalu alaus mažiau? Mažiau įsivaizduojamų serialų ir liežuvis už dantų gyvenimą kartais palengvina. Bet žinau tiek, kad dar viena tokia gyvenimiška nesėkmė per tokį trumpą laiką man nurautų stogą, o jau dabar esu lengvai trenkta sunkiu daiktu... Mano ego būtų galas. Kaputt. But Anyway. :D

2011 m. liepos 26 d., antradienis

Obledi

Būna labai labai gerai. Grįžti iš darbo ir krykšti kaip apsipūtus. Nes kolektyvas fainas, nes ta koja iš lovos išsivertei, nes diena graži. Būna labai labai blogai. Stovi darbe, ir bandai neapsiverkt, nes viskas užkniso iki negalėjimo. Nes piniginėj 3Lt, nes skauda kojas, nes klientai sukos, nes kažkas primena prarastą žmogų, nes namų ilgesys, nuovargis ir rutina veržia kilpą ant kaklo... Smagu, kai draugai sustoja ten, kur norėjo, smagu, kad žemė dar sukasi, smagu, kad kartais nervinuosi , pasirodo, be reikalo. :)

2011 m. liepos 22 d., penktadienis

Bless This Mess

Buki vidiniai konfliktai ir nežinia iš kur (tiksliau, žinia iš kur) lendančios įvairaus plauko abejonės. Kaip? Kiek? Kodėl? Ilgam? Trumpam? Argi? Bet gi mes tokie padarai, kad jei nėra problemos, tai būtinai ją susikuriam. Gi neįdomu gyvent be nesąmonių ir savigraužų. Kai viskas yra gerai, tai yra gerai. O gal nėra? Ak. Bobos. Bobelės... O reto liūdnumo momentas yra toks, kai sužinai, kad visos tavo mylimiausiosios ir numylėtieji važiuoja į puikų nuostabų festivalį, o tu puikiai nuostabiai dirbsi savo visai nepuikų darbą. Jagshiemash. Kai kurios dainos pravirkdo. O kai kurios sukelia keistą nostalgiją, ar tai proto nušvitimą. Nemoku tiksliai apibūdinti to keisto skimbtelėjimo pilve, kai žiūriu ir klausau šito. Daug vienatvės ir neblaivumo. Buvo tokie laikai. Kaip gerai, kad gyvenimas keičiasi. Kaip gerai, kad į jį ateina tokie žmonės, kurie sugeba sukelti lengvą džiugesį ir pačią nuoširdžiausią šypseną... Kaip velniškai gerai.

2011 m. liepos 15 d., penktadienis

Beauty

Jei darbas tikrai taip puošia žmogų, kaip manė mūsų senoliai, tai aš daili kaip niekad. Kaip išeini iš namų 12 dienos, taip grįžti 11 vakaro. Skaudančiom kojom, maudžiančia galva ir nenumaldomu įpročiu sveikintis su kiekvienu. Pilnas etatas tai ne zuikių dainos. Pavargsti. O minimalus atlyginimas - kačiukų ašaros. Jeigu reliai. Nauda tokia, kad imi vertinti kitų darbą ir pajunti ką reiškia užsidirbti tą prakeiktą litą, už kurį nuėjus į parduotuvę nelabai ką nuperki. Pim pirim. Anyway. Life's Good.