Mažosios sesutės užauga. Ir dar negana to paaiškėja, kad jos turi trigubai daugiau pasiutimo, nei mes...
.
O mažieji broliukai auga tiesiog akyse. Ir tik žiūrėdama į tas mažas mėlynas akytes supranti, kad jau seniai nebuvai matęs tokio skaidraus žmogaus - nevaidinančio emocijų, nesimuoliančio ir nemanipuliuojančio... Nuoširdaus, nesvanaudiško ir nepavydinčio... Kuris apkabina, nes myli ir nusisuka, kai pyksta. O ne priešignai.
.
Gražuolė mama po truputėlį sensta, kaip su liūdesiu konstatuoja ji pati. Net supertėčio smilkiniai baltėja. O aš irgi vis įtariau šukuojuosi savo blondiniškas kasas - o v drug pro peroksidą išlįs koks žilas plaukas...
.
Maištai prasideda ir baigiasi... Naujos žvaigždės gimsta ir gesta senos... Veržiasi ir užsnūsta ugnikalniai... Mados praeina ir grįžta. Mane apleidžia arba pas mane grįžta žmonės... Kai kurie, deja, smarkiai pavėlavę..... O aš, regis, sena ir sukumpus nuo metų... tik sėdžiu supamoj kėdėj su tokiu pat senu, aklu ir pasauliui abejingu katinu ant kelių ir žiūriu į vieną tašką, tebeieškodama kažko puikaus, bet nebegzituojančio - įkvėpimo, tikslo, pašaukimo.....
.
.
.
Tikiu likimu. Tikiu savo intuicija. Tikiu, kad bus taip, kaip turi būti. :>