Live & Dream

Ne visada esu patenkinta tuo, kaip gyvenu... Kodėl gyvenu... Kur gyvenu... Ne visada esu laiminga dėl to kas ir kokia esu. Bet šitie debesys praeina. Bėdos baigiasi. Ateina geras draugas ir pasako "Neverk, nes rytoj gali ir blogiau būt." Ir tikrai. Visko būna. O kam ne? Visokio šūdo atsitinka gyvenant tarp žmonių, su žmonėm.. Be žmonių.... Bet atsitinka ir daug nuostabių dalykų. Gaunam daug neįkainojamo džiaugsmo ir patirties. Gaunam meilės ir galim jos duoti. Galim dalintis tuo, ką teturim patys. Ar tai mažai? Net garsiai juoktis reikia kito žmogaus... O šiaip, čia biškį ne į temą, bet imu galvot, kad šita James Dean'o frazė visai puikiai žiūrėtųsi ant mano odos... :> Ir dar labai smagu gaut gerų žinių.... ;*

The Piece Of My Heart

Kartais pati nebesuprantu kas esu. Kartais elgiuosi taip, kaip Milda niekada nepasielgtų. Kalbu, kaip Milda niekada nekalbėtų. Mąstau, kaip ji niekada nemąstytų... O gal Ji tiesiog išėjo? Gal naujasis Aš liks gyventi iki kito pasaulio persivertimo? Gal šitas chaosas galvoje tiesiog vieną rytą išnyks... Žudo mane šitas gyvenimo etapas - žengimas į tą vadinamąjį Suaugusių žmonių pasaulį. Šiais metais spręsis likimas. O aš einu Va Bank...

.

Pastaruoju metu mažai ką jaučiu. Nebent šąlančias rankas ir greipfrutų kvapą.

.

Keičiasi mąstymas, keičiasi draugai, keičiasi vertybės, keičiasi norai, keičiasi planai, keičiasi, keičiasi, keičiasi, keičiasi...... ir keisis...

.

Praeitis yra šešėlis. Ilgas šleifas.... Nėra žmogaus be šešėlio, kaip ir be praeities. Tik vienų praeitis yra smaugianti šaltais pirštais, ir kiekviename žingsnyje kvėpuojanti į nugarą...

.

Vakar atsikandai dar vieną gabalėlį mano širdies.

Žiemos miegas

Žiemos miegu šitą įrašą pavadinau neatsitiktinai. Taip zyziau, kad atostogos jau baigiasi, kad pirmadienį nuėjus į mokyklą susirgau. Nesunkiai. Bet temperatųra vakarais vis laikosi, mama ima nerimaut, nes jau 3 dienos viskas lygiai taip pat. O man ta nepelnytų atostogų savaitė kažkaip irgi mažai džiaugsmo neša. Nekenčiu liepžiedžių arbatų, šiltų chalatų ir vilnonių kojinių. Nemėgstu gulinėt ir eit miegot anksti. Tad ir neinu. Tikiuosi čia ne kiaulių gripas. Su kariūnais, kuriuos regis šita liga išguldė, aš nekontaktavau, tad kol kas miegu ramiai... :DD

.

Kai guli namuose antrą savaitę iš eilės, laiko apmąstymams apstu. Net per daug. Kartais norisi trenkt sau. Na kodėl turiu pridaryt tokių paikysčių? Kodėlkodėlkodėl? M? Na kodėl? Kodėl kartais taip savęs nekontroliuoju? Kodėl nepalaikau liežuvio už dantų? Ir iš viso... Kartais pasekmių ir nuobodulio baimė yra didesnė, nei noras tą kažką gauti... O dažniausiai tai būna tiesiog užgaidos - laiko klausimas... Tai neduoda man ramybės. Bet aš nieko negaliu sau padaryt. Meldžiuosi, kad išaugčiau. Bet garantijų nėra... Eilinį kartą apie tą patį. Bet gi čia dienoraštis. Galima.

.

Tai va. Prisnigo. Verksiu. Myliu ir ilgiuosi. :>

Lullaby

4 ryto, kai pradeda švisti ir paukščiai kaip išprotėję ima klykaut savo giesmes... Milda eina miegoti. Gaila, labai labai gaila, kad neturiu balkono iš savo kambario. Būtų daug patogiau sėdėt, nei ant palangės... Man labai patinka trumpos ir šviesios naktys. Miške tylu. Oras pilnas žolės kvapo. Šilta. Ir liūdna. Taip ir nusigert galima... Kai buvau jaunesnė, viskas atrodė kur kas paprasčiau. Negalvojau kaip bus, jei bus... Neplanavau... neturėjau didelių tikslų... Nejaučiau, kad tuoj reikės kažkur kraustytis, kažką mokytis, kažko ieškot... Kad įprastinis gyvenimas nutiks. Tiesiog dariau ką norėjau, sakiau ką norėjau, mylėjau, ką norėjau. Dabar už tą meilę moku. ne visi žmonės yra tokie, kokie atrodo... Ir gerai. Mokausi iš klaidų... Paryčiais galva būna šviesesnė. Minčių daugiau. Mažiau nesąmonių. Daugiau prisiminimų... Niekas nekvaršina galvos. Tylu. Ramu. Gera. Tik kartais reikia pasikalbėt. Naktį nėra su kuo. Nebent su kiauniukais pastogėj.

.

Atrodo tiek mažai trūksta iki visiškos, absoliučios, nedalinamos ir neskaldomos laimės... Pamažu susirenku beveik viską, apie ką svajojau. Beveik. Ir negaliu pakęst to neapibrėžtumo, mįslių ir miglotų faktų... Jaučiuosi kvailai. Bet juk čia tik žaidimas... Negi ne?

.

...tiesiog trūksta kvapo...

Who's Shot The Silence?!

Prisižiūriu šlykščiai romantiškų filmų su nepadoriai nuostabiu Ashton Kutcher ir belieka tik paverkt savo emo kampelyje... :D Šiandien vakare žiūrėsiu "Mongolas". Bodrovo filmai man nevaro kompleksų ir depresijų. Jie tiesiog geri... :>

.

Ant spintos stovi butelaitis "Kagor" ir butelaitis šampano. Man atrodo, kad Kagoras nori būti išgertas... Jam ten liūdna... O šampaną galiu padovanot... :DD

.

Laukimas žudo lėtai ir skausmingai. Ypač kai lauki jau 9 mėnesius... :)

.

Atradau labai labai gražią dainą... Dalinuosi... :)

http://www.youtube.com/watch?v=guRXmPPxey0

This is Christmas

Sowieso (ne toks jau ilgas šitas žodis...). Sowieso... Būna dienų lyg tyčia. Na pavyzdžiui - kaip šiandien... Kai dėl velniai žino kokios priežasties viskas krinta iš rankų, susipykti kuo puikiausiai pavyksta per 3 minutes ir dar dėl nieko... Ir šiaip visi blogi dalykai sugriūva ant galvos vienu metu. Lyg lavina...

.

Močiutė Kaune. Intensyvios terapijos palatoje... Per pastaruosius du mėnesius ji paseno, tikriausiai, dešimčia metų... Skaudu. Andriui blogėja. Po naktinių pokalbių su Vilku belieka paverkt įsikandus pagalvės kampą... Vaiduokliauju po namus. Tiesiog....

.

Šia liūdna nebaigsiu įrašiuko. Yra gyvenime ir labai daug gražių dalykų. Tik jie kažkaip praplaukia pro šalį tarsi savaime suprantamas dalykas... Be reikalo. Depresija užeina ir preina. Kaip meilė, kaip danties skausmas, kaip Kalėdos, kaip baimė, kaip euforija, kaip geras oras, kaip... patys susigalvokit....

Mauu

Kažin kaip žmonių elgesį pakoreguotų tai, kad jie galėtų skaityti aplinkinių mintis? Nors kai realiai pagalvoji, tai kažin ar atsirastų daugiau pozityvių poelgių... Ar labai daug personų pirmiausiai pagalvotų prieš kažką darydami (ar kažko, gal net labai reikalingo, nepadarydami)... Tikriausiai, kad ne. Ne tokia homo sapiens prigimtis. Tik gal klaustukų liktų žymiai mažiau. Nebereikėtų skaityti sušiktos kūno kalbos, kelti būtų ir nebūtų hipotezių, nebereikėtų spręsti painių rebusų ir šaradų, aiškintis "o ką galėtų reikšti tai, pavertus taip?.....", pešti drovių žodžių, naiviai rausti ir laukti kol susiprotės. Miegas tai tikrai būtų ramesnis. Viskas kaip ant delno. Jokių tuščių vilčių ar panašaus šūdo. Niekas nemeluotų, neveidmainiautų ir nemeilikautų... Sąžiningumas iki skausmo? Matyt...

.

Žmonės bijo būti iki galo atviri ir sąžiningi.

.

Aš irgi žmogus.

.

Aš irgi to bijau.

.

Nes juk kaip atrodytų...

.

Ką pagalvotų....

.

Kaip paskui pažiūrėčiau į akis....

.

...

Būna akimirkų, kai tikrai galėtum išrėžt į akis ir nepagailėt. Būtų tik į sveikatą. Bet tokiomis akimirkomis reikiami žmonės, kaip tyčiai, niekada nepasitaiko. O paskui dėkoji dievams (kiek jų ten yra ar nėra), kad nepasitaikė, nes juk kaip būtų atrodę, ką būtų pagalvoję, kaip į akis reikėtų pažiūrėt... O kai liežuvio nesuvaldau, gerai nebūna. Žmonės baisiai nemėgsta tiesos, baisiai bijo neįtikt į būrį, baisiai nemėgsta kritikos, net sveikos. Jiems geriau, kai meluoja. Bet svarbu - gražiai. Svarbu - tvarkingai. Į akis. Na prašau, tebūnie...

.

Džiaugiuosi, kad reikiami žmonės šią minutę nesipainioja mano akiratyje, nes nežinau kaip atrodytų, ką pagalvotų ir kaip paskui į akis pažiūrėčiau. Tik žinau, kad palengvėtų.

.

Bet turbūt tik trumpam. Nes "lygiosios trunka tik akimirką"*.

.

*(Neskaičiau. Frazę interpretuoju kaip man reikia)

Kukučių pavasaris

Sėdžiu ir suku galvelę: "Nū kaip čia taip man?. . . " . . . O gi paprastai, matyt. Ir turbūt man jau smarkiai reikia atostogų. Ir tikriausiai man smarkiai reikia pokyčių. Daug. Ir visokių. Bet aš jų labiausiai ir bijau. . . Sunku pakeist požiūrį, nuomonę, o apie tai, kad reikia keisti aplinką ir draugus aš iš vis nekalbu. . . (Nes dabartiniai draugai man labai patinka <3).>

*

Planai yra planai. Gyvenimas yra gyvenimas. Jiems ne visada pakeliui. . . Nes pasaulyje yra dar 6 milijardai žmonių, kurie taip pat turi po gyvenimą ir po rinkinėlį planų. . . Ir tu nebūtinai juose esi, arba nebūtinai tavęs ten nėra. . .

*

Šiandien buvo puki diena (apart anglų kalbos pamoką. . .). Ačiū, draugai, už popietę ;)p