Lullaby

4 ryto, kai pradeda švisti ir paukščiai kaip išprotėję ima klykaut savo giesmes... Milda eina miegoti. Gaila, labai labai gaila, kad neturiu balkono iš savo kambario. Būtų daug patogiau sėdėt, nei ant palangės... Man labai patinka trumpos ir šviesios naktys. Miške tylu. Oras pilnas žolės kvapo. Šilta. Ir liūdna. Taip ir nusigert galima... Kai buvau jaunesnė, viskas atrodė kur kas paprasčiau. Negalvojau kaip bus, jei bus... Neplanavau... neturėjau didelių tikslų... Nejaučiau, kad tuoj reikės kažkur kraustytis, kažką mokytis, kažko ieškot... Kad įprastinis gyvenimas nutiks. Tiesiog dariau ką norėjau, sakiau ką norėjau, mylėjau, ką norėjau. Dabar už tą meilę moku. ne visi žmonės yra tokie, kokie atrodo... Ir gerai. Mokausi iš klaidų... Paryčiais galva būna šviesesnė. Minčių daugiau. Mažiau nesąmonių. Daugiau prisiminimų... Niekas nekvaršina galvos. Tylu. Ramu. Gera. Tik kartais reikia pasikalbėt. Naktį nėra su kuo. Nebent su kiauniukais pastogėj.

.

Atrodo tiek mažai trūksta iki visiškos, absoliučios, nedalinamos ir neskaldomos laimės... Pamažu susirenku beveik viską, apie ką svajojau. Beveik. Ir negaliu pakęst to neapibrėžtumo, mįslių ir miglotų faktų... Jaučiuosi kvailai. Bet juk čia tik žaidimas... Negi ne?

.

...tiesiog trūksta kvapo...