2011 m. balandžio 27 d., trečiadienis

Never Say Never

Kiek kartų sakyta: "Ne, aš tai taip tikrai nepadaryčiau..", "Jis toks ir anoks, o jau ji...", "Kaip galima tai daryt..." . O šiek tie pagyveni ir tavo žodžiai atsisuka prieš tave. Čia kas? Kiaulystės dėsnis? Gyvenimas? Likimas? Niekada nesakyk "Niekada". Nes niekada nežinai, kas į tavo gyvenimą ateis ryt. Niekada niekam nieko negali garantuoti. Niekada negali žinoti, kam ką pajusi ir kas išblės, kas pasikeis... Niekas niekada nežino...

2011 m. balandžio 15 d., penktadienis

That's Life

Į gyslas plūstelėjus adrenalinui prikalbi tokių dalykų, kurių net pats išsigąsti. Bet gal ir gerai, kai pagaliau išsiaiškini, gerai, kai pagaliau akis į akį susiduri su tuo, nuo ko ilgai bėgai ir slėpeisi. Gerai, kai pagaliau pasakai, kas seniai gulėjo ant širdies ir trukdė gyventi. Blogai, kad yra tik du tolimesni scenarijai ir pavadinus juos kraštutinumais tikrai nesuklysiu. That's Life and Shit Happens.

2011 m. balandžio 14 d., ketvirtadienis

100 pavasarių

O man, kur pažiūriu, visur pavasariai - kiekvienoj kišenėj pavasarių 100. Maži dalykai kartais teikia dideliai daug džiugumo. Naktinės diskusijos pakelia ūpą, o "labankt" auštant čiulbantiems paukščiams, jau lyg ir kasdienybė... Filmas po filmo. Žalingi įpročiai. Žodžiu, gyvenam gerai.

2011 m. balandžio 12 d., antradienis

Darlin'

Malu šūdą kaip malus, čiinu kaip čilinus, kvailioju kaip kvailiojus... Tik regeneruoju n kartų greičiau, nei seniau. Rock! Ekstraverto didžioji laimė yra tame, kad jis džiugesio ir energijos semiasi iš aplinkos. Aplinka padeda atgaut jėgas, pusiausvyrą ir gyvenimo džiaugsmą. Ir šiaip kažkokia pavasariškai lengva nuotaikėlė ore. Morčius? Jo. Visi turbūt žinom tą smailių akių jausmą... :D O dievai, kaip man patinka jaust ateinantį pavasarį! Kaip mane džiugina visi tie žmonės aplink mane! Yyy!

2011 m. balandžio 4 d., pirmadienis

H o p e

Dalykas tas, kad pasidariau kažkokia atbukus. Vidinių emocijų amplitudė pasidarė itin nedidelė. Net verkt žmoniškai nelabai moku. Pašniurkščiot tik. Gyveni žmogus ir rambėja skūra kiekvieną mielą kartą, kai tau įkanda. Ir kai kandi tu. Tiek tos romantikos, tiek to grožio. Vakar naktį ilgai sėdėjau balkone ir žiūrėjau į viso Vilniaus žiburių gražumą. Pagalvojau, kad gyvenimo meilė turbūt yra baisiai instinktyvus ir net paradoksalus dalykas, sakyčiau. Labai jį mylėjau vaikystėje, kai maniau, kad viskas yra pasiekiama ir viskas bus nuostabu, kaip tuose filmuose, kur vienintelė reali pabaiga yra happyendas. Dabar, kai žinau kiek gyvenime visokių rūšių ir konsistencijų šūdų, ir kokio reto šlykštumo prišiktadūšių žmonių pasitaiko, myliu dar labiau.