Easy Come, Easy Go

Ar gyvenime iš viso yra kas nors ilgalaikio, jei net tavo paties, atrodytų, tvirti įsitikinimai, nusistatymai ir nuomonės gali būti taip greitai pakeisti kažkokių subjektyvių (na gal ir objektyvių) priežasčių... Draugai virsta priešais, meilės nekenčiamaisiais, o ignoruojamieji meilėmis. Ko galiu atsisakyt ir ką mielai paaukočiau dėl Jos ar Jo? Jomajo... Bet juk galima kartais sau leisti užsidėti rožinius akinius ir pamiršti visą racionalumą? Tik va proto išjungti nereikia, kad ir kaip ilgai ir kaip gražiai prašytų... Tai va, visa laimė, kad senos svajonės darosi visai realiais gyvenimo įvykiais... :>

Darlin'

Malu šūdą kaip malus, čiinu kaip čilinus, kvailioju kaip kvailiojus... Tik regeneruoju n kartų greičiau, nei seniau. Rock! Ekstraverto didžioji laimė yra tame, kad jis džiugesio ir energijos semiasi iš aplinkos. Aplinka padeda atgaut jėgas, pusiausvyrą ir gyvenimo džiaugsmą. Ir šiaip kažkokia pavasariškai lengva nuotaikėlė ore. Morčius? Jo. Visi turbūt žinom tą smailių akių jausmą... :D O dievai, kaip man patinka jaust ateinantį pavasarį! Kaip mane džiugina visi tie žmonės aplink mane! Yyy!

Walking On The Moon

Daugelis dalykų gyvenime yra pervertinami. Kaip pvz. naujausias Aronofskio filmas "Juodoji Gulbė". Nežinau ko pritrūko. Bet jei filmo metu eini darytis arbatos, tikrint fb ir ieškot kremo ir žvilgčioji į laikrodį, tai matyt juosta nėra tokia jau įtraukianti, kaip derėtų tokio lygio kinui.

.

Kelintą naktį ilgai guliu ir spoksau į tamsias lubas. Nesimiega. Užtat mąstosi. Šiek tiek gailiuosi, kad atmintis dyla. Liūdna, kad tiek geri, tiek blogi prisiminimai praranda savo aštrumą... telieka šešėliai iš pirmų meilių ir blankūs atvaizdai kažkada pažinotų žmonių... Bet gal sunku būtų išlaikyti sveiką protą, jei visi praeities momentai keliautų kartu...

.

Kantrybė - dorybė. O kai nori ir tiki, viskas įmanoma. :*

.

.

.

Įdomūs žmonės... Sorry, bet aš nemanau, kad tikslas pateisina priemones...

All We Need

Aiškinau sesei, kaip meilę gali pakeisti neapykanta. Kaip meilė deformuojasi, garuoja, vysta ir aušta. Aiškinau ir galvojau: "Bet po galais! Kaip?!" Kaip žmogus reiškęs bent pusę pasaulio, pusę gyvenimo ir be kurio tiesiog negalėjai įsivaizduot ateities, staiga tampa pasidygėjimo objektu... Būna... Graudu pagalvojus, į ką pavirsta žmonės, kokių dalykų pridaro... Paguoda tik tokia, kad nieko nėra visiškai juodo ar visiškai balto. Nothing is perfect. Nothing is pure. Yra nauja pradžia. Naujas šansas. Nauja galimybė susimauti arba pagaliau užbaigti nesėkmių ruožą...

Streamline

Nenoriu būti demagogė. Nenoriu vaidinti, kad suprantu visų pasaulio blogybių kilmę, ir visų žmonių liūdesio ir vienatvės priežastis. Kad galiu išnarplioti tas šaradas ir išgelbėti kiekvieną paklydusią sielą. Nes taip nė velnio nėra. Ir nemanau, kad kas nors tai geba. Nebent koks naujai atsiųstas mesijas. Nenoriu būti kalė intrigantė. Nenoriu lipti kažkam per galvą, ręsti savo laimę ant svetimos. Istorija byloja, kad dar niekada nieko gero iš to nebuvo... ir nebus. Nes kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Ar bent jau mes taip suprantame likimo spyrius šiknon. Nenoriu būti ta, kurios vardą prisimena tik tada, kai reikia. Nenoriu turėti antro veido. Nenoriu vaidinti gyvybe pulsuojančio Arlekino, kai širdyje merdi ir stūgauja Frankenšteinas. Nors juoktis iš skaudžių dalykų turbūt vienas geriausių metodų, norint apmalšinti tą sopulį. Nenoriu meluoti. Nei sau, nei pasauliui. Nenoriu patapt žostka menininke Kuvalda, vos pasėdėjus porą savaičių sostinėje ir vadint, kad tą provincialumą galima paslėpti po juokingu vilnietišku akcentėliu. Nenoriu gerti vandens iš prispjaudyto šulinio. Nenoriu taikstytis su dažniausiai man nepalankiomis aplinkybėmis. Nenoriu tenkintis kažkieno paliktais trupiniais. Nenoriu būti eilėje antra. Nenoriu dublikato. Nenoriu vieno vakaro svaigulio. Nenoriu tylėti. Nenoriu žaisti pagal svetimas taisykles. Nenoriu bijoti. Nenoriu. Nebenoriu. Nors kaip žinia, gyvename sušiktoje skylėje, su didžiule iškaba "PASAULIS". Čia niekas neklausia "O gal tu nenori?". Čia yra taip, kaip turi būti. O jei kažkas nepatinka, eik velniop, arba bandyk pakeisti ką nors pats. Kai pagaliau išlendi iš po mamos sijono, supranti, kad viskas yra kiek kitaip, nei gimtojoje gūžtoje. Ir dar ganėtinai kitaip, nei Holivudo misteriškose pasakose. Mane šildo tik tai, kad susivokiau ganėtinai anksti. Kad nebėgsiu su banda į tą pusę, į kurią neš. Ir kad myliu gyvenimą stipriai, kaip niekad iki šiol nemylėjau. :>

Timing Is Crucial

Naktų lengvumas. Balti kvapą gniaužiančių dūmų kamuoliai. Viskas lyg per migloto sapno motyvą... Nieko tikro. Nieko pulsuojančio. Nieko apčiuopiamo. Kiekvieną mielą kartą tas pats. Koktus graudulys ir akys įsmeigtos į niekur. Tuščiažodžiavimas. Demagogija. Migrena. Opa. Kosmoso dulkės.

. Nesakau. Pasiilgau tų laikų. Viskas atrodė kitaip. Ryškiau. Garsiau. Stipriau... Bet buvo mažiau laisvės. Ir dienos lėčiau plaukė... Bet vienodesnės. Ir džiaugsmas trukdavo ilgiau... Bet ilgiau skaudėdavo...

. Gaila, bet atmintis ne rėtis. Labai ilgam viskas įsirėžia. Randai gyja ilgai, lėtai ir sunkiai. Aišku. Kaltinti reikėtų vieną žmogų. Ir tas žmogus dabar spragina klaviatūra nerišlias mintis... Kopijuodamas mėgstamų, ar tiesiog įsimintinų rašytojų stilių. Blogai.

. Ryt Joninės. Reikėtų peršokti per laužą porą kartų. Šiaip. Kad sektųsi.