My Body is a Cage

Pavasaris.. Jaučiu jį visais galais. Pasirodo aš irgi būnu švelniai moteriška ir meili... Ir galiu nepyzdelint, o gražiai ką nors papasakot... Ir reikia tų gražių dienų ir naktų... Ir norisi eiti, veikti, džiaugtis... Žiemos miegas baigėsi!

Ir ta nuolatinė sumaištis mano galvoje iš viso digimonizuojasi į kažką superduperpimpergigaplius.. Jaa... Shit happens. Bet jaučiu reikia pradėt aiškintis santykius ir viską dėliotis. Nes nafik, chebra, nafik... Noriu, nenoriu? Reikia? Nereikia? Bus? Nebus? Tas? Taip? Todėl? Nes? Uhhh... Filmuose rodo, kad viskas labai paprasta, o happyendas vyrauja kažkur 74% pabaigų. Anyway.

Kaip gera yra turėti žmonių, kuriems viską besąlygiškai atleidi ir pasitiki. Tiesiog... O vakar ilgai negalėjau užmigt ir varčiausi iki aušros prisimindama visus jau prarastus žmones... Ir deja jų ne taip jau mažai... Ir verkti norisi pagalvojus, kaip nevertini žmogaus, kol jis yra šalia...

Where Is My Mind?

Kas kitas žinos, jei ne tu pats? Kas kitas nuspręs? Kas gali geriau žinoti ko tu nori, kas geriau žino tavo lūkesčius, kas gali geriau žinoti galimybes ir kliūtis?... Jo, man irgi įdomu kas, nes aš tai nei velnio nežinau ir nesuprantu...

Kažkaip visada prieinu kryžkeles, kurių taip nekenčiu. Ar čia iš serijos "Ko bijosi, tas ir bus?". Užverti kelius kažkam, dėl kažko, kas galbūt yra tiesiog troškimas ir fantazija, ar atsisakyti to troškimo dėl kažko apčiuopiamesnio, bet toli gražu ne taip masinančio?...

Dvi savaitės tylos, ramybės ir miško. Niekur nekėliau kojos. Priverstinė detoksikacija ir šeimyninė terapija. Grįžtu į vakarėlių siautulį su nauja jėga. :D

She Lost Track

Likimas kartais iš manęs labai šaiposi. Bet turbūt dėl to laikas nuo laiko ir apdovanoja - ką nors man grąžina... Ak taip, aš jo niekada neturėjau... Tai vadinasi padovanojo. Bet kam rūpi smulkmenos. Džiaukimės tuo, ką turime šiandien. Tuo, kad už kantrybę apdovanojama. Tai kas, kad gal tik trumpam. Tai kas, kad gal tai tik kvailių auksas. Tai kas, kad eilinį kartą ... Tai kas!

Yra Diela

Diela tame, kad kai viskas gražu ir gerai, nebėra ką rašyt. Kai dirbi, ir pagaliau pasieksi tą stadiją, kai nebesėdėsi mamai ant sprando.. Kai į tą darbą po bemiegės nakties ne nueini, o nuskrendi, nes juk esmė ne kur per tą naktį buvai, o su kuo... Kai yra ko laukti, ko pasiilgti ir dėl ko nerimauti, kai turi su kuo džiaugtis... Kai viskas stoja į vietas. Planai pildosi. Jei jau ieškom palyginimų, tai labai tiktų tas banalus gyvenimo sugretinimas su puzle. Vis mažiau ir mažiau tuščių langelių. Kai imi jausti pilnatvę, nebėra nei noro, nei laiko, nei reikalo zyzti. Gyvenu gerai. Tai kas, kad vasara parduota, kad nėra laiko, kad jokių atostogų ir nieko neįmanoma planuot. Bet ta šūdelienė nepranoks šviesiosios gyvenimo pusės. Don't Worry. Be Happy.

Fade Away

Džiaugsmas, stresas, džiaugsmas, stresas, džiaugsmas, stresas. Stresastresastresas. Džiaugsmas. Tokie tie nauji vėjai. Gresiantis perlaikymas, žudantis karštis, atsisakantis funkcionuoti skrandis ir visiškai pakrikęs miego ritmas. Priešzombinė būsena. Tai vadinama sesija. Ir vis dėlto, šiuo metu nedrąsaus džiaugsmo yra daugiau. Yra dalykų, kurie visą tą šūdą atperka. :>

Easy Come, Easy Go

Ar gyvenime iš viso yra kas nors ilgalaikio, jei net tavo paties, atrodytų, tvirti įsitikinimai, nusistatymai ir nuomonės gali būti taip greitai pakeisti kažkokių subjektyvių (na gal ir objektyvių) priežasčių... Draugai virsta priešais, meilės nekenčiamaisiais, o ignoruojamieji meilėmis. Ko galiu atsisakyt ir ką mielai paaukočiau dėl Jos ar Jo? Jomajo... Bet juk galima kartais sau leisti užsidėti rožinius akinius ir pamiršti visą racionalumą? Tik va proto išjungti nereikia, kad ir kaip ilgai ir kaip gražiai prašytų... Tai va, visa laimė, kad senos svajonės darosi visai realiais gyvenimo įvykiais... :>

Šeši

Pastaruoju metu matau daugiau saulėtekių, nei matau įprastai. T.y. kasdien. Taip jau gaunasi, kai pokalbiai iki paryčių yra gerokai mieliau, nei miegas. O nauji draugai atrodo keistai pažįstami... Viskas tvarkoj. Viskas gerai. Atsitiktini atsitiktinumai. Vakarėliai... Naktelės... Ryteliai... Dienelės... Viskas lekia pro akis, ir liejasi į kažkokią mandalą. Nesistengiu kažko išskirt, analizuot, ar interpretuoti. Viskas puiku, kai daug juokiesi, o verki taip pat tik iš juoko. Viskas nuostabu, kai gali ramiai ištiesęs kojas sėdėt ir kalbėt vėjus. Smagu, kai dieduliukas troleibuse sako, kad primeni jo jaunystės meilę. Smagu, kai gali dalintis džiugumu ir kai juo dalinasi su tavimi...

100 pavasarių

O man, kur pažiūriu, visur pavasariai - kiekvienoj kišenėj pavasarių 100. Maži dalykai kartais teikia dideliai daug džiugumo. Naktinės diskusijos pakelia ūpą, o "labankt" auštant čiulbantiems paukščiams, jau lyg ir kasdienybė... Filmas po filmo. Žalingi įpročiai. Žodžiu, gyvenam gerai.

Darlin'

Malu šūdą kaip malus, čiinu kaip čilinus, kvailioju kaip kvailiojus... Tik regeneruoju n kartų greičiau, nei seniau. Rock! Ekstraverto didžioji laimė yra tame, kad jis džiugesio ir energijos semiasi iš aplinkos. Aplinka padeda atgaut jėgas, pusiausvyrą ir gyvenimo džiaugsmą. Ir šiaip kažkokia pavasariškai lengva nuotaikėlė ore. Morčius? Jo. Visi turbūt žinom tą smailių akių jausmą... :D O dievai, kaip man patinka jaust ateinantį pavasarį! Kaip mane džiugina visi tie žmonės aplink mane! Yyy!

I Want You To Be My Valhalla

Iššveiti visus pridulkėjusius užkaborius, išsiurbliuoji kilimus, išgaudai vorus, nuvalai dulkes nuo porcelianinių angelėlių ir tyliai ant lentynos surikiuotų enciklopedijų... Nublizgini langus ir trofėjų spintos stiklus. Ramiai lankstai rūbus. Tyliau vaikštai ir netrankai durų. Akimis medžioji kiekvieną namų kertę. Ir tyliai tyliai atsisveikini... Su namais, miško tyla ir lietaus beldimu naktimis... Sunkiausia atsisveikinti su senuoju gyvenimu ir senuoju aš. Nežinau, ar gyvatėms skauda, kai neriasi iš odos. Bet numanau, kad turėtų skaudėti. .

Kai išvalai visą šlamštą, prašviesėja akyse. Jau beveik išsprendžiau savo šaradą. Keistų sapnų prisapnavau šiąnakt... ir man atrodo, tai man padėjo. Bet patirtis rodo, kad mano sprendimai lemia mažiausiai... :D .

Laikas parodys...

No Surprises At All

Kartais atrodo, jog beveik neįmanoma atrasti to paties teisingiausio ir geriausio būdo gyventi normlai. Kartais to teisingo sprendimo paieškos užtrunka kur kas ilgiau ir būna daug skausmingesnės, nei galėjo atrodyti iš pat pradžių... ir viskas būna lyg ir gerai, kol neprasidedi su tuo purvinu reikalu. Kuo ilgiau svarstai, tuo labiau norisi spjaut į viską. Kai pagaliau tavo gyvenime atsiranda tai, ko senokai ieškojai, be abejonės, tai nepraeina be šalutinių pasekmių... Kažką gauni, bet kažką atima. Taip jau turi būt. Ar turi?

.

Taip, viskas tikrai yra lyg teleloto, kuriame laimi visi aplinkui tave. Tik ne tu.

.

Tuo mes ir panašūs. Gyvenimo būdas - laisvo pagreičio kritimas.... :>

.

Ką padaryt blogo, kad visiems gerai būtų?

Alektromantija

#Per pilnatį raudonu kaspinu pririšiu seną raudoną gaidį už kojos, smėlyje varnos koja prirašysiu raidžių ir prie kiekvienos padėsiu po užkalbėtą grūdą.

#Išmušus dvylikai paklausiu raudono gaidžio, ką turėčiau daryti su visa šita maišatimi mano galvoje.

#Gaidys rinks grūdą po grūdo - raidę po raidės.

#Kai jis baigs, turėsiu atsakymą.

#Nusuksiu senam raudonam gaidžiui kaklą, nupešiu raudonas plunksnas, tris kartus apvyniosiu raudonu kaspinu ir sudeginsiu su likusiais grūdais. Mėsą išvirsiu su pelenais ir užkasiu.

#Nusiplausiu rankas ir veidą šaltu vandeniu, atsikimšiu alaus ir įsijungsiu futbolą, nes ką tas sušiktas smirdantis ir tikrai skaityt nemokantis paukštpalaikis gal ižinot apie mano gyvenimą?!

The Warmth

Pavasaris. Įskaitos, nemiga, mentai parke, meilės trūkumas ir maniakų antpuoliai. Besikeičiantis gyvenimas (ir ne tik mano) atneša daug džiaugsmo, bet tuo pačiu ir daug nerimo... Viskas keičiasi. Ir nelabai kas klausia ar mes to norime, ar mums reikia.... Bet viskas bus gerai. Visada būna. Gal su lengvais nukrypimais nuo kurso, su paklaida ar su pašalinėmis pasekmėmis... Bet argi ne tai ir yra gyvenimas? Gal. . Sunku patikėti, kad jau įpusėjo balandis. Gi tuoj vasara... Atrodo tik vakar buvo rugpjūtis, įjunk šviesą.... ir šėlionės Zypliuoes..... rugsėjo 1... Kažkur naktį, su sijonuku ir aukštakulniais... po brūzgynus su Giedre ir draugais draikėmės... :D Ką tik laistėm naujus metus, ką tik siautėjau savo gimtadienyje... Tuoj viskas versis aukštyn kojom... nesakau, kad nesidžiaugiu, bet nemeluosiu, kad nė kiek nesibaiminu. . O tu mane išvarysi iš proto. Jau nei juokinga, nei liūdna. Jau paprasčiausiai baisu.

Soulstorm

Nors už lango giliausi pusnynai, varvekliai ir užšalę prūdai, organizmas konstatuoja ką kita... Išvada paprasta, aiški ir nujausta iš anksto lyg dėsnis - prasideda visuotinė pavasarinė ruja... Neišvengsi ir pigiai neišgydysi. Belieka tik pasiduoti ir mėgautis. :D

.

Pastaruoju metu į daugelį dalykų pažvelgiu iš naujo. Kažkada dievinta muzika, kažkada mylėtas žmogus, kažkada labai branginta draugė, kažkada turėta svajonė... Viskas grįžta į gyvenimą. Deja Vu. Ir visai nepaisoma mano nuomonės. Viskas ima panašėti į didelį, sunkų ir nelogišką rebusą. Ir bijau, kad vudu, užkalbėjimai ir užkeikimai man čia gali nebepadėt. Velniop. Bus kaip bus. kai kurios permainos yra iš ties geros ir malonios.

.

Kartais gailiuosi, kad taip pernelyg ryškiai ir aiškiai viską sapnuoju... :D

.

Vakar iš vanago nagų išgelbėjom genį. Nudraskyta nugara, sprogstančia širdim ir byrančiom ašarom. Pirmą kartą mačiau verkiantį paukštį. Pagirdėm, padėjom į šiltą tamsesnį kampą ir palikom ramybėje. Bet paukščiui tai buvo tikriausiai dar baisiau, negu vanago nagai... Ką aš norėjau pasakyt.... Čia galėtų būti ir metafora. Šitaip būna ir su žmonėm.... Tu manai, kad jiems padedi, kad jie turėtų tau būti dėkingi, bet pasirodo, jiems to visai nereikia, jie išsigąsta ir pasprunka pasitaikius pirmai progai. Genys, tai genys. Bet žmogus... .

Nežinau kodėl tai parašiau.

Giedrei

Mew! :* Padariau išimtį. Beveik nekampuotas, trumpais plaukais, regis nelabai aukštas ir ne daug vyresnis kačius.... :D

Teardrop

Imu pramiginėt žadintuvą, kad ir kaip garsiai jis klyktų po pagalve. Maloniai praplepėtos nakties valandos grėsmingai augina miego deficitą... Kurį sėkmingai kompensuoju per istoriją. Ak Ak Ak, kaip negražu. ;P

.

"Tavo BMW tinka man prie veido". Čiuju tai mano metų frazė. ;DD Juokai juokais, o iš tiesų, smagiausia, nors ir negražu, yra gąsdint neatsargiai per gatvę pimpinančias bobulytes... bet pačios kaltos, kad perėjos joms neegzistuoja. :D Nelaikysi teisių. Px. Palauksiu, gal vieną rytą pabusiu ir labai užsimanysiu baranką pati sukiot, o ne tik sėdėt šalia ir krykštaut. :D

.

Artėja Kalėdos, nors ženklų dar visai nedaug. palyginus su ankstesniais metais. Šakius įžiebs tik penktadienį. t.y. kokiu geru mėnesiu vėliau, nei įprasta... :D Ir aš kažkodėl ir vėl tų Kalėdų visai nelaukiu. Ypač kūčių. Labai nemėgstu kūčių. Kalėdos dar kaip Kalėdos. Tėčio gimtadienis ir visa kita... tas treplenimas, pakavimas, virimas, kepimas, valymas, pilstymas, šluostymas ir mandarinų žievelių šlavimas yra savotiškai maloni rutina. Tačiau nuo pat vaikystės kūčios būdavo tarsi labai nemaloni pareiga. Kažkaip viskas perspausta ir įsprausta į tradicijų rėmus. Ta iš niekur ištraukta ir nieko man nereiškianti rimtis... O dar ir mėsos nėra ant stalo! O šiemet prie stalo stovės dar viena tuščia kėdė..... Praėjo metai, o skauda nei kiek nemažiau... Ar dar ilgai?.. Nemaniau, kad šita regeneracija man tiek daug kainuos.... Kiekviena netektis man būna tarsi smūgis į paširdžius, ilgam atimantis gebėjimą kvėpuoti... Šį kartą viskas dar kar kas skausmingiau...

.

Sūpuoju Adomą ant kelių. Užmiega įsikibęs į mano plaukus... Žiūriu į tą mažą šviesų veidelį, baltus plaukučius, sausainiuotus pirštus ir ilgas šviesias blakstienas. Gražus, kaip mažas angelo paveikslėlis. Jokių blogų minčių... Ramus miegas - tik šviesūs sapnai... Nepaprastas ir neįkainojamas džiaugsmas stebėti, kaip tas mažas žmogus kažko mokosi. Iš tavęs, iš mamos, tėčio... Kaip kvatojasi, kaip mažom kojelėm ateina ir puola į glėbį. Sunku patikėti, kaip nuoširdžiai ir nesavanaudiškai tokia būtybė geba mylėti... Kūdikiai geba tai, ką mes jau seniai pamiršę... .

Norėčiau sūnaus. Jau įsivaizduoja kaip Jurga į mane pažiūrėtų tai išgirdusi. Smerkiančiai ir su mintim "vajezau, baik kliedėt." :D Bet... Tikrai norėčiau. Gal čia tik didelis poreikis jaustis kažkam labai reikalingu... Nors aš niekada ir nesijaučiau nereikalinga...

.

Vakar sapnavau gražią pabaigą. kaip būtų buvę, jei būtų buvę. Pabudau ir pagalvojau, kad ačiū dievui, jog kai kuriais gyvenimo momentais man užtenka protelio pasielgti teisingai. Dabar mokausi mažiau grežiotis į praeitį ir dažniau pamąstyti apie ateitį. :>

Lights

Kvėpuoju praeities dulkėmis. Mintu šukėmis. Rankioju nuotrupas. O svaičiojimai apie gyvenimo keitimą taip ir lieka svaičiojimais. Anot Giedrės, mes neturime talento gyventi. Bet aš labai mažai žmonių pažįstu, kurie tokį nepaprastą talentą turėtų... . Miegas miegelis. Dėl to ir myliu ramius savaitgalius namie. Niekas nedrumsčia sapnų. Nebent esamesinimasis iki ryto... :D . Netikėtumai. Praeitis grįžta. Gal ir gerai. O kodėl gi ne?...

Monsters Under The Bed

Atostogos turi tokią labai bjaurią savybę - trumpalaikiškumą. Nors tiesą pasakius, aš jas pramiegojau. Po 14 valandų toje minkštoj didžiulėj lovoj... Na ir kaip keltis, kai už lango lyja, staugia vėjas arba tiesiog šiaip.. kaip atsikelt? Sunku patikėti, kad įmano taip nieko nenuveikti per savaitę laiko... :D Darausi apkiautusi. Viskas nuobodu, visi erzina, viskas tas pats per tą patį... Nuobodulys ir rutina daro savo. Aš žiauriai nuobodžiauju ir man tai nepatinka, nes imu prarasti tai, dėl ko kažkada kai kurie žmonės mane mylėjo - gyvenimo džiaugsmą... O be šito varikliuko galiu ilgai neištempt. Man visada atrodė, kad savo dienas baigsiu beprotnamyje. Nežinau kodėl. Tiesiog nuo mažens turėjau tokią viziją... Freak? O.o

.

Ir ką daryt, kai morčius trunka kiaurus metus? :D

Turn on

Kažin ką atiduočiau, kad tik galėčiau nesikelt anksti ryte ir neit į mokyklą... Tai turbūt bjauriausias dalykas mano gyvenime. Šiuo metu. Ačiū dievui, kad dienos dar šiltos, kitaip išvis riesta būtų...

.

Na, nekalbėsiu nei apie durnų durniausią savo tvarkaraštį, nei apie ūmėjančią neviltį...

.

Štai, kitą savaitgalį Gabo gimtadienio fiesta, aš, žinoma, neturiu ką rengtis, ir nežinau ką jam padovanot... Aš niekada nežinau ką turėčiau padovanot...

.

Mano gyvenimas keistas. Pilnas klaustukų... Šauktukų, kablelių ir taškų...

.

Buvo Jurga. Pakėlė ūpą. Pasivaikščiojom po vieteles, kurių pastaruoju metu vengiau... Prisiminimų antplūdis keistai trenkė į paširdžius... Nemaniau, kad man kada viso to taip truks... Regis, visi klystam... Tokiuose dalykuose mano proto balsas laimi mūšį. Bet ne karą... Ir nieko čia jau nebe padarysi.

.

Vakar mokykloje pažiūrėjom labai savotišką filmą. 2001 kosmonė odisėja. Kubriko filmas. Tuiru pažinti, 2 valandos ir 20 minučių psichodelikos davė daug peno apmąstymams. Man patiko. Gėris.

.

Bet peršalimas , regis, auga į kažką rimtesnio... Nejaugi gripas?..

.

"Triank man, triank man į viaaaaaidą...." ;DDD

Liūdnų mergaičių pasakos

Iš tiesų, šiandien man labai liūdna. Klausausi Portishead, Massive Attack ir Kyuss. Reiškia tikrai labai labai liūdna. Bet dar ne depresija. Playliste nėra Apocalypticos. Tai va. Ateina ruduo. Sunkios, tamsios, trumpos, šaltos, užsiraukusios ir liūdnos dienos... Švinta vėlai, temsta anksti... Visai ne taip, kaip man patinka... Patys baisiausi ir sunkiausiai išveriami metų laikai - ruduo ir žiema...

.

Liūdna. Ir kiekvienais metais šitas rudeninis liūdesys ūmėja...

.

Nei pakalbėt su kuo, nei galvos niekas nepaglosto, nei vilnonių nesuranda... Reikia viską pačiai daryt. (Tame tarpe ir su savimi kalbėtis...)

.

Naršau visokius "kur stoti". Kažin, ar dar neaiškiau visko surašyt neįmanoma?! Verksiu. Oi verksiu... Tiksliau, jau verkiu... Seniau viskas atrodė paprasta ir aišku....

.

O mano sesuo man skaito moralus, kad aš kvailai elgiuosi. Ir ji teisi. Bet aš šitų procesų nekontroliuoju..... . Nors yra ir gerų žinių.... Reikia vėl galvot ką rengtis... :D