Imu pramiginėt žadintuvą, kad ir kaip garsiai jis klyktų po pagalve. Maloniai praplepėtos nakties valandos grėsmingai augina miego deficitą... Kurį sėkmingai kompensuoju per istoriją. Ak Ak Ak, kaip negražu. ;P.
"Tavo BMW tinka man prie veido". Čiuju tai mano metų frazė. ;DD Juokai juokais, o iš tiesų, smagiausia, nors ir negražu, yra gąsdint neatsargiai per gatvę pimpinančias bobulytes... bet pačios kaltos, kad perėjos joms neegzistuoja. :D Nelaikysi teisių. Px. Palauksiu, gal vieną rytą pabusiu ir labai užsimanysiu baranką pati sukiot, o ne tik sėdėt šalia ir krykštaut. :D
.
Artėja Kalėdos, nors ženklų dar visai nedaug. palyginus su ankstesniais metais. Šakius įžiebs tik penktadienį. t.y. kokiu geru mėnesiu vėliau, nei įprasta... :D Ir aš kažkodėl ir vėl tų Kalėdų visai nelaukiu. Ypač kūčių. Labai nemėgstu kūčių. Kalėdos dar kaip Kalėdos. Tėčio gimtadienis ir visa kita... tas treplenimas, pakavimas, virimas, kepimas, valymas, pilstymas, šluostymas ir mandarinų žievelių šlavimas yra savotiškai maloni rutina. Tačiau nuo pat vaikystės kūčios būdavo tarsi labai nemaloni pareiga. Kažkaip viskas perspausta ir įsprausta į tradicijų rėmus. Ta iš niekur ištraukta ir nieko man nereiškianti rimtis... O dar ir mėsos nėra ant stalo! O šiemet prie stalo stovės dar viena tuščia kėdė..... Praėjo metai, o skauda nei kiek nemažiau... Ar dar ilgai?.. Nemaniau, kad šita regeneracija man tiek daug kainuos.... Kiekviena netektis man būna tarsi smūgis į paširdžius, ilgam atimantis gebėjimą kvėpuoti... Šį kartą viskas dar kar kas skausmingiau...
.
Sūpuoju Adomą ant kelių. Užmiega įsikibęs į mano plaukus... Žiūriu į tą mažą šviesų veidelį, baltus plaukučius, sausainiuotus pirštus ir ilgas šviesias blakstienas. Gražus, kaip mažas angelo paveikslėlis. Jokių blogų minčių... Ramus miegas - tik šviesūs sapnai... Nepaprastas ir neįkainojamas džiaugsmas stebėti, kaip tas mažas žmogus kažko mokosi. Iš tavęs, iš mamos, tėčio... Kaip kvatojasi, kaip mažom kojelėm ateina ir puola į glėbį. Sunku patikėti, kaip nuoširdžiai ir nesavanaudiškai tokia būtybė geba mylėti... Kūdikiai geba tai, ką mes jau seniai pamiršę...
.
Norėčiau sūnaus. Jau įsivaizduoja kaip Jurga į mane pažiūrėtų tai išgirdusi. Smerkiančiai ir su mintim "vajezau, baik kliedėt." :D Bet... Tikrai norėčiau. Gal čia tik didelis poreikis jaustis kažkam labai reikalingu... Nors aš niekada ir nesijaučiau nereikalinga...
.
Vakar sapnavau gražią pabaigą. kaip būtų buvę, jei būtų buvę. Pabudau ir pagalvojau, kad ačiū dievui, jog kai kuriais gyvenimo momentais man užtenka protelio pasielgti teisingai. Dabar mokausi mažiau grežiotis į praeitį ir dažniau pamąstyti apie ateitį. :>
