Diela tame, kad kai viskas gražu ir gerai, nebėra ką rašyt. Kai dirbi, ir pagaliau pasieksi tą stadiją, kai nebesėdėsi mamai ant sprando.. Kai į tą darbą po bemiegės nakties ne nueini, o nuskrendi, nes juk esmė ne kur per tą naktį buvai, o su kuo... Kai yra ko laukti, ko pasiilgti ir dėl ko nerimauti, kai turi su kuo džiaugtis... Kai viskas stoja į vietas. Planai pildosi. Jei jau ieškom palyginimų, tai labai tiktų tas banalus gyvenimo sugretinimas su puzle. Vis mažiau ir mažiau tuščių langelių. Kai imi jausti pilnatvę, nebėra nei noro, nei laiko, nei reikalo zyzti. Gyvenu gerai. Tai kas, kad vasara parduota, kad nėra laiko, kad jokių atostogų ir nieko neįmanoma planuot. Bet ta šūdelienė nepranoks šviesiosios gyvenimo pusės. Don't Worry. Be Happy.
Kiekvienas sutiktas, pažinotas, mylėtas žmogus kažką davė. Kažką daviau jam. Prieraišumas, dėmesys, švelnumas, gyvenimiškos pamokos. Būna su tais žmonėmis visaip - gerai ir blogai. Ir nuostabiai smagu kartais. Ir graudu. Bet gerai, kad jie buvo/yra/bus. Puiku, kad paliko gyvenime žymę. Ar randą. Iš klaidų mokomės, o geri prisiminimai padeda ramiau užmigt, kai naktys tamsios ir ilgos. Bet kaip čia būna, kad taip staiga taip labai prisiriši. Pamiršti visus atsargumo pažadus. Visus kabliukus ir visas kabutes. Barjerus. Tvoras. Džiaugiesi kaip mažas vaikas, nes dabar yra gerai. Tik baisu, kad viskas, kas gerai, turi pabaigą. Bet kas tos pabaigos neturi? :)
Džiaugsmas, stresas, džiaugsmas, stresas, džiaugsmas, stresas. Stresastresastresas. Džiaugsmas. Tokie tie nauji vėjai. Gresiantis perlaikymas, žudantis karštis, atsisakantis funkcionuoti skrandis ir visiškai pakrikęs miego ritmas. Priešzombinė būsena. Tai vadinama sesija. Ir vis dėlto, šiuo metu nedrąsaus džiaugsmo yra daugiau. Yra dalykų, kurie visą tą šūdą atperka. :>