Dreamers

Praeina metai, o kad dingo jau tiek daug dienų, tau pasufleruoja tik kalendorius... Keista, bet jausmai nelabai pasikeičia. Tuštuma ir niekaip neatsakomas klausimas "kodėl?" lieka ir po 12kos mėnesiu... ir po 3 metų... Labai neišpasakytai sunku yra palaidoti mylimą žmogų. Kiekvieną kartą kažkuri tavo dalis lieka sužalota.. tikriausiai ta, kuri atsakinga už tikėjimą laimingomis pabaigomis ir šviesiu rytojumi... Lieka geri prisiminimai ir suvokimas, kokie laikini ir trapūs yra gyvenimai. Kokie neatidūs esam vieni kitiems, kai viskas gerai... Ir kaip gailimės, kai atsitinka nepataisomi dalykai... Visa laimė, kad galima susapnuot...

Bless This Mess

Buki vidiniai konfliktai ir nežinia iš kur (tiksliau, žinia iš kur) lendančios įvairaus plauko abejonės. Kaip? Kiek? Kodėl? Ilgam? Trumpam? Argi? Bet gi mes tokie padarai, kad jei nėra problemos, tai būtinai ją susikuriam. Gi neįdomu gyvent be nesąmonių ir savigraužų. Kai viskas yra gerai, tai yra gerai. O gal nėra? Ak. Bobos. Bobelės... O reto liūdnumo momentas yra toks, kai sužinai, kad visos tavo mylimiausiosios ir numylėtieji važiuoja į puikų nuostabų festivalį, o tu puikiai nuostabiai dirbsi savo visai nepuikų darbą. Jagshiemash. Kai kurios dainos pravirkdo. O kai kurios sukelia keistą nostalgiją, ar tai proto nušvitimą. Nemoku tiksliai apibūdinti to keisto skimbtelėjimo pilve, kai žiūriu ir klausau šito. Daug vienatvės ir neblaivumo. Buvo tokie laikai. Kaip gerai, kad gyvenimas keičiasi. Kaip gerai, kad į jį ateina tokie žmonės, kurie sugeba sukelti lengvą džiugesį ir pačią nuoširdžiausią šypseną... Kaip velniškai gerai.

Yra Diela

Diela tame, kad kai viskas gražu ir gerai, nebėra ką rašyt. Kai dirbi, ir pagaliau pasieksi tą stadiją, kai nebesėdėsi mamai ant sprando.. Kai į tą darbą po bemiegės nakties ne nueini, o nuskrendi, nes juk esmė ne kur per tą naktį buvai, o su kuo... Kai yra ko laukti, ko pasiilgti ir dėl ko nerimauti, kai turi su kuo džiaugtis... Kai viskas stoja į vietas. Planai pildosi. Jei jau ieškom palyginimų, tai labai tiktų tas banalus gyvenimo sugretinimas su puzle. Vis mažiau ir mažiau tuščių langelių. Kai imi jausti pilnatvę, nebėra nei noro, nei laiko, nei reikalo zyzti. Gyvenu gerai. Tai kas, kad vasara parduota, kad nėra laiko, kad jokių atostogų ir nieko neįmanoma planuot. Bet ta šūdelienė nepranoks šviesiosios gyvenimo pusės. Don't Worry. Be Happy.

Hide-and-Seek

Kai eilinę naktį negali miegoti, dainuoji savo dainas sau savo mintyse, ir pritari sau antru balsu, sėdi tylomis, lenki pirštus. Skaičiuoji. Matuoji... Prisimeni. Žmones suskaičiuot sunku nėra. Vardai, veidai, prisiminimai, net ir išblukę, yra bent kažkiek apčiuopiami. Tik va, kaip suskaičiuoti ir pamatuoti meilę? Kad ir kokia ir kam ji būtų. Kai pagalvoji, kaip būtų nuostabu, jei žmonės jaustų bent dešimtadalį to, ką jauti jiems. Kaip viskas būtų paprasta! Nes toli gražu, ne visada mokam, ir juolab, tikrai ne visada norim parodyti tą jautriąją , pažeidžiamąją ir minkštą širdies pusę... Žinoma. Visada yra galimybė rinktis. Gali sakyti, kad tau nesvarbu. Gali sakyti, kad tau visai nerūpi. Gali užsimerkti ir šypsotis. But sometimes a smile is like a slut. Fake and Easy... Noriu namo. Į savo mišką. Į savo pievą. Į savo medį. Į mūsų senus gerus laikus. Kai viskas buvo paprasta. Gražu. Lengva. Ir svaigiai aišku. Kai dar nebuvom tokie - maža mergaitė nebuvo virtusi pikta kale, o linksmas geraširdis princas dar nebuvo nusmurgėlis negyvom akim...

Easy Come, Easy Go

Ar gyvenime iš viso yra kas nors ilgalaikio, jei net tavo paties, atrodytų, tvirti įsitikinimai, nusistatymai ir nuomonės gali būti taip greitai pakeisti kažkokių subjektyvių (na gal ir objektyvių) priežasčių... Draugai virsta priešais, meilės nekenčiamaisiais, o ignoruojamieji meilėmis. Ko galiu atsisakyt ir ką mielai paaukočiau dėl Jos ar Jo? Jomajo... Bet juk galima kartais sau leisti užsidėti rožinius akinius ir pamiršti visą racionalumą? Tik va proto išjungti nereikia, kad ir kaip ilgai ir kaip gražiai prašytų... Tai va, visa laimė, kad senos svajonės darosi visai realiais gyvenimo įvykiais... :>

Teardrop

Imu pramiginėt žadintuvą, kad ir kaip garsiai jis klyktų po pagalve. Maloniai praplepėtos nakties valandos grėsmingai augina miego deficitą... Kurį sėkmingai kompensuoju per istoriją. Ak Ak Ak, kaip negražu. ;P

.

"Tavo BMW tinka man prie veido". Čiuju tai mano metų frazė. ;DD Juokai juokais, o iš tiesų, smagiausia, nors ir negražu, yra gąsdint neatsargiai per gatvę pimpinančias bobulytes... bet pačios kaltos, kad perėjos joms neegzistuoja. :D Nelaikysi teisių. Px. Palauksiu, gal vieną rytą pabusiu ir labai užsimanysiu baranką pati sukiot, o ne tik sėdėt šalia ir krykštaut. :D

.

Artėja Kalėdos, nors ženklų dar visai nedaug. palyginus su ankstesniais metais. Šakius įžiebs tik penktadienį. t.y. kokiu geru mėnesiu vėliau, nei įprasta... :D Ir aš kažkodėl ir vėl tų Kalėdų visai nelaukiu. Ypač kūčių. Labai nemėgstu kūčių. Kalėdos dar kaip Kalėdos. Tėčio gimtadienis ir visa kita... tas treplenimas, pakavimas, virimas, kepimas, valymas, pilstymas, šluostymas ir mandarinų žievelių šlavimas yra savotiškai maloni rutina. Tačiau nuo pat vaikystės kūčios būdavo tarsi labai nemaloni pareiga. Kažkaip viskas perspausta ir įsprausta į tradicijų rėmus. Ta iš niekur ištraukta ir nieko man nereiškianti rimtis... O dar ir mėsos nėra ant stalo! O šiemet prie stalo stovės dar viena tuščia kėdė..... Praėjo metai, o skauda nei kiek nemažiau... Ar dar ilgai?.. Nemaniau, kad šita regeneracija man tiek daug kainuos.... Kiekviena netektis man būna tarsi smūgis į paširdžius, ilgam atimantis gebėjimą kvėpuoti... Šį kartą viskas dar kar kas skausmingiau...

.

Sūpuoju Adomą ant kelių. Užmiega įsikibęs į mano plaukus... Žiūriu į tą mažą šviesų veidelį, baltus plaukučius, sausainiuotus pirštus ir ilgas šviesias blakstienas. Gražus, kaip mažas angelo paveikslėlis. Jokių blogų minčių... Ramus miegas - tik šviesūs sapnai... Nepaprastas ir neįkainojamas džiaugsmas stebėti, kaip tas mažas žmogus kažko mokosi. Iš tavęs, iš mamos, tėčio... Kaip kvatojasi, kaip mažom kojelėm ateina ir puola į glėbį. Sunku patikėti, kaip nuoširdžiai ir nesavanaudiškai tokia būtybė geba mylėti... Kūdikiai geba tai, ką mes jau seniai pamiršę... .

Norėčiau sūnaus. Jau įsivaizduoja kaip Jurga į mane pažiūrėtų tai išgirdusi. Smerkiančiai ir su mintim "vajezau, baik kliedėt." :D Bet... Tikrai norėčiau. Gal čia tik didelis poreikis jaustis kažkam labai reikalingu... Nors aš niekada ir nesijaučiau nereikalinga...

.

Vakar sapnavau gražią pabaigą. kaip būtų buvę, jei būtų buvę. Pabudau ir pagalvojau, kad ačiū dievui, jog kai kuriais gyvenimo momentais man užtenka protelio pasielgti teisingai. Dabar mokausi mažiau grežiotis į praeitį ir dažniau pamąstyti apie ateitį. :>

Seni skeletai

Darbuojuosi kaip eiklioji domochaziaika... Nuo dažymo iki mišrainės. Nuo vonios šveitimo iki juodų šešėlių... Ūdra Ūdra...

.

Kartais taip norisi tiesiog teleportuotis į Šakius. Pasidažyt ir teleportuotis... :D

.

Rytoj krikštynos. Bus balius, bus baliukas... :D

.

Gyvenimas kartais iš mūsų šaiposi. Tiesiai į veidą. Ir be jokių užuolankų.

.

Kalbant su Giedre naktį, galima išvystyti kosmoso gilumo filosofinių temų... Kurios dažniai (mano dėka) susiveda į vyrus.. Dažniausiai kokį vieną........ :D

Mano šuniško liūdesio naktys

O būna liūdna. Kaip vienišam senam šuniui, darganotą rudens vakarą... Kai draugiją palaiko tik surūdijusi grandinė ir tolimas kaimyninių kaimų šunų skalijimas... O vakarai rudenį tamsūs, baugūs ir šalti... Nors kauk. Liūdna, net maudžia paširdžius. Be aiškios priežasties, aiškios pradžios, aiškių norų... Iš niekur.

.

Bet taip pat neaiškiai ta melancholija ir apleidžia... Paverki, pakalbi su likimo draugais... Pazyzi, pasiskundi... Paklausai sentimentalių dainų... O vieną dieną pabundi ir tavęs niekas nebeslegia. Vakar buvo žvėriškai liūdna. Ir regis ne vienai man... O šiandien jaučiamės geriau. Tuo ir pasidžiaukime! :D

.

Aš nuoru, aš nuoru šventę švęst... Ir dar ... ... .... ... :P

Rugpjūtis, 12 d.

Kai iki visiško laimės pritrūksta tik šiltos rankos ir tvirto peties šalia... Kai sugrubę nuo šalčio delnai laiko puodelį ataušusios mėtų arbatos, virš galvos krenta rugpjūčio meteorų lietus, paskui save palikdamas sekundę švytinčias uodegas.... Už nugaros tyliai skamba mylimiausios dainos, o kojos saugiai įsuptos į pūkuotą dekutį... Kai prisiminus tokias naktis prieš 10 metų veidu nurieda ašara... Kaip viskas tada atrodė magiška, neaprėpiama ir amžina...

.

Per šitas dvi meteorų skaičiavimo valandas spėjau sušalt. Ir daug ką apgalvot... Prisiminiau daug žmonių. kai kuriuos iš jų ne ne po kartą...

.

Kai kam vaidenosi kosminiai usūriniai ar tai barsukai... O man iš kosminių blyksnių išniro suopis. Nesivaideno. Sesė irgi matė. Ir šikšnosparniai buvo labai aktyvūs.

.

Visada mėgau žiūrėt į vasaros dangų...

Don't forget me

Tik 6 valandos miego yra tarsi akmuo po kaklu - visą dieną tempia žemyn... Baisu. Sunku ir pagalvot, kad einant į mokyklą miegu dar gerokai mažiau... man atrodo, reikės keist įpročius, jei noriu normaliai pabaigt mokyklą (t.y. neišprotėjus, nepasiligojus ir normaliais balais).

.

Šiandien visą dieną aukliavau. Į Adomiuką žiūriu kaip į mažą kirbantį stebuklą. Mes visi taip žiūrim. Suskydę ir krykščiantys dėl kiekvieno naujo jo išmokto dalyko. Taip ir matau, kaip Jurga meta į mane ironišką žvilgsnį ir sako "Eik tu, motina...". Iš tiesų, mielai turėčiau vaiką. Taip taip. Anksti man dar. Spėsiu. Bet kūdikis namie labai pažadina motiniškus instinktus...

.

Vakar iki paryčių žiūrėjau Pragaro Virtuvės vaikėzus (ang. Sleepers). Va ko negaliu pakęst ir kas mane tiesiog veda į pasiutimą, tai reklamos per filmus ir durnai išversti pavadinimai. Na po galais, jei režisierius kažkaip pavadino filmą, tai kodėl taip žūt būt reikia tą nelaimingą pavadinimą pakeist? Na kodėl? Perverčiau TV anonsų žurnalą - gera pusė pavadinimų išversti belenkaip. Ir dar visiškai ne į temą. Paaiškinkit man kur čia šuo pakastas! Filmas, beje, buvo geras. Pradžia kiek sukrečianti. Aš apie įvykius toje kolonijoje. Siaubas. Ir visai nenustebčiau, kad tai visiškai realu...

.

alfa.lt yra nelaimingas plepalų ir pletkų saitas. Pusė ką rašo - nesąmonės, kita pusė - straipsniai iš kitų panašaus tipo puslapių. Tiksliau straipsnių iš ten anotacijos. Kad ir apie Jacksoną. Užsienio portalai pateikia normalius straipsnius, su faktais, nuomonėm, o čia parašo vieną pastraipą. Tiek to. Skaitau, o paskui bambu. Niekas neverčia ten lankytis....

.

Vėl susipyniau indėnišką kasytę. Vėl turėsiu ką tampyt.

.

Hump de bump!...

Hasta la vista, baby!

Tiesą pasakius, nieko panašaus. Kas prie jūros, kas bliuzuose kaifą gaudo, o aš sėdžiu skype. Fun. Sveikata pasitaisė, o nuotaika nė neketina. Nebent po geros savaitės, kai išsievakuosiu iš namų. Pas Gintarę, paskui į Londoniuką... Turbūt per tas porą savaičių valkatavimo labiausiai pasiilgsiu Adomiuko. Jo amžinai seilėtų pirštų, paperkančios šypsenos, vaiskiai mėlynų, lygiai kaip amžinąatlsį močiutės, akyčių... Jo neįmanoma nepasiilgt.

.

Nuo močiutės mirties praėjo 7 mėnesiai. Man lengviau nepasidarė... Tik žiūrint į Adomėlį širdyje kažkas sukirba. Tokios pat akys, protingas žvilgsnis, taip pat gera būnant šalia, ta pati lengva ramybė...

.

Pagalvojus apie kitus metus darosi liūdna. Juokinga, nes iki šiol mokyklos baigimas asocijavosi su kažkuo nuostabiu, su laisve, nauju gyvenimu... Kai tai artėja, suprantu, kad visiškai nenoriu tos laisvės. Kad veikiau jau bijau to. Visai nesijaučiu suaugusi ir pasirengusi gyvent viena. Niekada nemėgau pokyčių. Man tai skausminga...

.

Nemėgstu pilnaties.

.

.

Su Giedre nusprendėm studijuot kartu. Dar neaišku kur ir ką, bet tai mažiausiai svarbu. ;D Turbūt varysim į Hogvartsą. Pas Harry Potter. ;D

.

.

.

Žoskai

Taigi štai. Joninių kaip nė nebuvę... Liko tik nuospauda ant kojos ir pora mėlynių nežinia iš kur. Ai, dar įbrėžimas ant nugaros: "Čia vienintelė atsikišusi vinis ant visos estrados!". Tai va. Ir negaliu aš atsakyt iš kur mane ištraukė... :DD Lingis Park koncertas buvo vakaro vinis. Ir kaip tikri žvaigždės jie ruošėsi pusę valandos. Nieko. Sulaukėm. Pašėliojom... :D Velniai žino iš kur aš tiek dainų moku. :D visumoje šventė buvo gerokai tragiška. Kapelijos. Hmm... Visiems labai įsiminė mergaitė be kelnių ir juokingas laužas, kurį vos radom... Giminės, čiut čiut giminės, beveik giminės, visai ne giminės... :D

.

Vasarą labai greitai švinta. Gal net kiek per greitai... Nejauku eiti namo visiškoje šviesoje... 5 ryto. O suprasti, kad namai užrakinti iš vidaus - dar nejaukiau... :D Visa laimė, kad yra antras aukštas. Ten užsiklosčiusios skepetaitėm, servetėlėm, nosinaitėmis a la pamiegojom. :D

.

Bet aš mėgstu jonines. Laisvės šventė. Ne Dionisijos, tačiau vis šis tas.... :D

.

Kažkaip šiurpu. Birželio jau nebėra. Teliko du trumput trumputėliai 2 mėnesiai iki rudens... Verksiu.

.

Vakar pažiūrėjau "Into The Wild". Verkiau. Bet beveik iš pykčio. Kaip viską gali sušikt tai, kad žmogus neapgalvoja smulkmenų... O šiandien neturėjau ką veikt, tai pasičiupau "What's eating Gilbert Grape". Depas čia labai labai gražus. Turbūt beveik vien dėl jo ir žiūrėjau. Nes neįstrigo man pats siužetas... Trūko intrigos, dramos... Kažko trūko.

.

Rytoj į vieną tūsą, poryt į kitą... Švęsiu šventę... :D

.

Žoskai.

Aš tavęs niekada nepamiršiu...

Gives You Hell

Pyk nepykus, rėk nerėkus, žudykis, pjaustykis, marinkis, juokis, verk... Žmonės kitokie nebus... Jie nesugalvos meluoti mažiau, nenustos reikalauti daugiau, pykti, pavydėti, vaidinti, verkti ir ginčytis... Įrodinėti ir dar kartą meluoti žiūrėdami į akis... Grasinti, maldauti, meluoti, meluoti, meluoti....

Na tiesiog taip yra. Sunku nepykt. Neįmanoma. Kai žaidžiama tokiais metodais... Bet mano širdis yra šlykšti išdavikė. Gerą prisimena, o bloga greit pamiršta... Sakyk jai ką nori. Ji vistiek savo...

Taip ir tęsiasi pasaka be galo...

...ne kiek iš reikalo...

...iš įpratimo...

Part Of Me

Pavasaris - tinginystės metas. Bet kai pagalvoju, kad kitais metais tokiu laiku mane iš proto jau varys įskaitos ir egzaminai.... Odieveodieveodieve... Net pagaugai nueina per nugara. O aš puikiai žinau, kad metai prabėga velniškai greitai....

.

Šeštadienį laukia šėlionės. Pofkai pagaliau 18! Nujaučiu, kad bus linksma, jei viskas eisi, kaip turėtų eitis... :D

.

Maniau, kad nutrūks sprandas, arba kad mirsim griovy. Bet viskas baigėsi sėkmingai. Ralis :D

.

Va, šiąnakt sapnavau, kad dirbu istorijos mokytoja :DD Kad esu praktikantė, kad mano pirma pamoka kažkokiems penktokams.... Žodžiu :D nepasakyčiau, kad nepatiko.... :D

.

Fenomenalu, bet kuo mažiau ND darau, tuo pažymiai geresni :D Kad ir istorijos... Mokiausi istorijos kontrui pusvalandį. Ir , kaip supratau, mano 10 buvo vienintelis. WTF? :D

.

Kartais žmonės sugeba įsižeisti ir pasiusti dėl absoliučių nesąmonių... kartais tai būna neturėjimo ką veikti pasekmė. Kartais - tiesiog nupušimo...

.

Who's Shot The Silence?!

Prisižiūriu šlykščiai romantiškų filmų su nepadoriai nuostabiu Ashton Kutcher ir belieka tik paverkt savo emo kampelyje... :D Šiandien vakare žiūrėsiu "Mongolas". Bodrovo filmai man nevaro kompleksų ir depresijų. Jie tiesiog geri... :>

.

Ant spintos stovi butelaitis "Kagor" ir butelaitis šampano. Man atrodo, kad Kagoras nori būti išgertas... Jam ten liūdna... O šampaną galiu padovanot... :DD

.

Laukimas žudo lėtai ir skausmingai. Ypač kai lauki jau 9 mėnesius... :)

.

Atradau labai labai gražią dainą... Dalinuosi... :)

http://www.youtube.com/watch?v=guRXmPPxey0

Requiem

Ką gali pasakyti, kaip gali jaustis ir kokios mintys sukasi galvoje kai netenki bene brangiausio žmogaus? Viskas paprasta. Velniškai skaudu. Per ašaras nebeįmanoma kvėpuot. Nieko nesinori. Tik įsiraust kur nors ir išsiverkt šimtąjį kartą... Aš jaučiau. Aš žinojau... Bet vistiek... Praėjusią naktį aš ją sapnavau... O kai vakare suskambo telefonas, supratau...

.

Laukia 3 dienos pragaro. Nesuprantu lietuviškų papročių. Tou metu, kai šeimai yra baisiausia, skaudžiausia, kai norisi tik tylos, ramybės ir dar kartelį ramybės, reikia iškęst žmonių srautus ir visą tą maišalienę... Aš negaliu žiūrėt į mirusį žmogų. Man tai yra kažkoks košmaras... Kažkoks pragaras... Hm. 18 savo gimtadienio kaip gyva nepamiršiu...

.

Stengiuosi nusiramint. Negalvot... Negaliu. Nieko negaliu...

This is Christmas

Sowieso (ne toks jau ilgas šitas žodis...). Sowieso... Būna dienų lyg tyčia. Na pavyzdžiui - kaip šiandien... Kai dėl velniai žino kokios priežasties viskas krinta iš rankų, susipykti kuo puikiausiai pavyksta per 3 minutes ir dar dėl nieko... Ir šiaip visi blogi dalykai sugriūva ant galvos vienu metu. Lyg lavina...

.

Močiutė Kaune. Intensyvios terapijos palatoje... Per pastaruosius du mėnesius ji paseno, tikriausiai, dešimčia metų... Skaudu. Andriui blogėja. Po naktinių pokalbių su Vilku belieka paverkt įsikandus pagalvės kampą... Vaiduokliauju po namus. Tiesiog....

.

Šia liūdna nebaigsiu įrašiuko. Yra gyvenime ir labai daug gražių dalykų. Tik jie kažkaip praplaukia pro šalį tarsi savaime suprantamas dalykas... Be reikalo. Depresija užeina ir preina. Kaip meilė, kaip danties skausmas, kaip Kalėdos, kaip baimė, kaip euforija, kaip geras oras, kaip... patys susigalvokit....

Turbūt

Giedrutė išvažiavo, bet parą laiko galėjau pasidžiaugti jos gera aura... Tik dabar namai atrodo tušti. Vienatvė grįžta ir vėl smelkiasi net į pačius kaulus...

.

Kažkodėl kiekviename gyvenimo žingsnyje desperatiškai stengiuosi išvengt banalybės. Nepavyksta. Vengiu kritikuot kitus už tai, ko pati tobulai nepadarau. Nesiseka. Mėginu egtis šaltai, apgalvotai ir teisingai. Visiškas fiasko.

.

Pasiilgau jausmo, kad pilve plevena kažkokie burbuliukai, kai dreba keliai ir tirpsta rankos. Nors nepasakyčiau, kad seniai taip buvo... Tiesiog pasiilgau to žinojimo. Ir jausmo, kad esi reikalingas.

.

Kaip norėčiau suprast kai kurių žmonių mąstyseną! Kažin ką atiduočiau, kad man kas paaiškintų jų veiksmų sekos logiką... Na tiek to. Laikas parodys.

.

Jaučiuosi išsekusi. Turbūt nuo minties, kad atostogos jau kaip ir baigiasi, o aš absoliučiai nieko nenuveikiau, ką nukeikti planavau!... Košmaras. O energijos neturiu visiškai. Jaučiuosi kaip prikimšta pjuvenų...

.

Šiandien Helouvynas. Ople. Buvau visai pamiršus, kad toks dalykas egzistuoja... Na o koks galų gale skirtumas, jei mama liepa tupėt namie, kad ir kas kur bekviestų, ir ką besiūlytų, ir kaip aš norėčiau... Beviltiška. Aš iš šitų plieninių tėviškumo ir motiniškumo gniaužtų ištūksiu turbūt tik kai ištekėsiu. Hmm...

.

"Miego Mokslas" man patiko. Šiza. Bet geras. Savotiškas. Trenktas.

Nice To Know You

Tereikia tiek nedaug - atleist ir pamiršt preities nuoskaudas. Mintys kaip mat prašviesėja, o nuo širdies nusirita akmuo, taip slėgęs ir nedavęs ramybės lig šiol...