Kai iki visiško laimės pritrūksta tik šiltos rankos ir tvirto peties šalia... Kai sugrubę nuo šalčio delnai laiko puodelį ataušusios mėtų arbatos, virš galvos krenta rugpjūčio meteorų lietus, paskui save palikdamas sekundę švytinčias uodegas.... Už nugaros tyliai skamba mylimiausios dainos, o kojos saugiai įsuptos į pūkuotą dekutį... Kai prisiminus tokias naktis prieš 10 metų veidu nurieda ašara... Kaip viskas tada atrodė magiška, neaprėpiama ir amžina... .
Per šitas dvi meteorų skaičiavimo valandas spėjau sušalt. Ir daug ką apgalvot... Prisiminiau daug žmonių. kai kuriuos iš jų ne ne po kartą...
.
Kai kam vaidenosi kosminiai usūriniai ar tai barsukai... O man iš kosminių blyksnių išniro suopis. Nesivaideno. Sesė irgi matė. Ir šikšnosparniai buvo labai aktyvūs.
.
Visada mėgau žiūrėt į vasaros dangų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą