O būna liūdna. Kaip vienišam senam šuniui, darganotą rudens vakarą... Kai draugiją palaiko tik surūdijusi grandinė ir tolimas kaimyninių kaimų šunų skalijimas... O vakarai rudenį tamsūs, baugūs ir šalti... Nors kauk. Liūdna, net maudžia paširdžius. Be aiškios priežasties, aiškios pradžios, aiškių norų... Iš niekur. .
Bet taip pat neaiškiai ta melancholija ir apleidžia... Paverki, pakalbi su likimo draugais... Pazyzi, pasiskundi... Paklausai sentimentalių dainų... O vieną dieną pabundi ir tavęs niekas nebeslegia. Vakar buvo žvėriškai liūdna. Ir regis ne vienai man... O šiandien jaučiamės geriau. Tuo ir pasidžiaukime! :D
.
Aš nuoru, aš nuoru šventę švęst... Ir dar ... ... .... ... :P
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą