Kad ir kaip norėčiau, bet kai kurių dalykų savo gyvenime visiškai nesugebu kontroliuoti... nežinau kuo tai pavadinti... Gal proto užtemimu ar laikinu aklumu? Kad ir kiek kartų įlipčiau į tą patį šūdą, kad ir kiek kartų padaryčiau tą pačią klaidą... Scenarijus visada tas pats. Vėl ir vėl. Regis, aš nesimokau nei iš savų, nei tuo labiau iš svetimų klaidų... Na ir gerai. Gal ir pasensiu su vėju galvoj ir įsimylėjus kokį Aloyzą sutiktą maximoj, prie pigių dešrelių....
Pagalvojus, kad lygiai po savaitės rugsėjo pirmoji... O rožine motina!.. Verkti norisi... Į mokyklą.... 12 klasė... Man tai sukelia panašų jausmą į lėtai ant kaklo veržiamą kilpą... nei paspruksi, nei pasislėpsi... Belieka kautis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą