Hotblack

-Ko tu tokia atsipūtus? -Nes niekam nepavydžiu, nelaikau pagiežos ir nepykstu ilgiau, nei 20min. 

Gyvenimas nėra toks jau sunkus, kaip daug kas nori mums parodyti. Viskas yra gal kiek labiau komplikuota, nei rodo filmuose ir kiek buitiškiau. Mažiau stebuklingų sutapimų ir magiškai žavių happyendų. Nors dėl tų sutapimų nesu tikra. Ir šitam pasauly jų pakanka... Ir šiaip. Yra žmonių, kuriems mielai papasakoji savo gyvenimo istoriją. Kažkodėl. Yra žmonių, kurių gyvenimo istoriją norėtum išgirsti ir prisiimt.... 

Norisi, kad visi būtų laimingi ir patenkinti. Norisi, kad būčiau laiminga ir patenkinta aš. 

 Griaustinis ir žaibai lapkričio gale. Na...

Lies

Nes reikia susitvarkyt gyvenimą. Dabartinis vakarėlių liūtės amplua ne visai dera su mano gyvenimo vizija - penki garbanioti vaikučiai, padorus vyras, tvarkingi namai... Blah blah blah. Oh well. Aš tikrai to noriu. Now, please! Realybė kiek kitokia. Tiesiog. Niekam nieko nepavydžiu. Na gal tai kalei. Ir tai, kuri dabar su Ryan Gosling (O taip. Man vėl 12, aš vėl myliu kino žvaigždę. Kiekvieną kartą jam ką nors bučiuojant mano širdis dūžta. ;D) Tiesiog bandau turėti tokius kiaušus, kokius užaugino gyvenimas. Bet kai esi dude, sunku pereit į kažką kito. Tiesiog. Toliau nesiplėsiu, nes reikės cenzūros. Vakar buvo betonofkė. Daug nepasakosiu, tik pasakysiu, kad mane skauda it šunį. Mat atradau savo slaptą talentą - šokiai ant stulpo. Na... Žodžiu, noriu gyvent ramiai ir jaukiai, bet darau viską, kad tik taip negyvenčiau.

Seabeast

Nieko gero... Visiškai nieko gero. Tik dar daugiau maišaties ir širdperšos. Nemoku gyventi. Nemoku mokytis iš savo klaidų. Iš viso. Kas su manimi darosi? Kažkokia kvailystė. Kažkokia nesąmonė... Kažkas... Kažkas ko nebekontroliuoju. Kažkas, dėl ko nebeturiu dūšios ramybės. Tai, dėl ko nesijaučiu kalta, bet kas rimtai gadina man gyvenimą. Kodėl viskas su tais žmonėmis taip sudėtinga... Na kodėl kodėl kodėl...

Hide-and-Seek

Kai eilinę naktį negali miegoti, dainuoji savo dainas sau savo mintyse, ir pritari sau antru balsu, sėdi tylomis, lenki pirštus. Skaičiuoji. Matuoji... Prisimeni. Žmones suskaičiuot sunku nėra. Vardai, veidai, prisiminimai, net ir išblukę, yra bent kažkiek apčiuopiami. Tik va, kaip suskaičiuoti ir pamatuoti meilę? Kad ir kokia ir kam ji būtų. Kai pagalvoji, kaip būtų nuostabu, jei žmonės jaustų bent dešimtadalį to, ką jauti jiems. Kaip viskas būtų paprasta! Nes toli gražu, ne visada mokam, ir juolab, tikrai ne visada norim parodyti tą jautriąją , pažeidžiamąją ir minkštą širdies pusę... Žinoma. Visada yra galimybė rinktis. Gali sakyti, kad tau nesvarbu. Gali sakyti, kad tau visai nerūpi. Gali užsimerkti ir šypsotis. But sometimes a smile is like a slut. Fake and Easy... Noriu namo. Į savo mišką. Į savo pievą. Į savo medį. Į mūsų senus gerus laikus. Kai viskas buvo paprasta. Gražu. Lengva. Ir svaigiai aišku. Kai dar nebuvom tokie - maža mergaitė nebuvo virtusi pikta kale, o linksmas geraširdis princas dar nebuvo nusmurgėlis negyvom akim...

Walking On The Moon

Daugelis dalykų gyvenime yra pervertinami. Kaip pvz. naujausias Aronofskio filmas "Juodoji Gulbė". Nežinau ko pritrūko. Bet jei filmo metu eini darytis arbatos, tikrint fb ir ieškot kremo ir žvilgčioji į laikrodį, tai matyt juosta nėra tokia jau įtraukianti, kaip derėtų tokio lygio kinui.

.

Kelintą naktį ilgai guliu ir spoksau į tamsias lubas. Nesimiega. Užtat mąstosi. Šiek tiek gailiuosi, kad atmintis dyla. Liūdna, kad tiek geri, tiek blogi prisiminimai praranda savo aštrumą... telieka šešėliai iš pirmų meilių ir blankūs atvaizdai kažkada pažinotų žmonių... Bet gal sunku būtų išlaikyti sveiką protą, jei visi praeities momentai keliautų kartu...

.

Kantrybė - dorybė. O kai nori ir tiki, viskas įmanoma. :*

.

.

.

Įdomūs žmonės... Sorry, bet aš nemanau, kad tikslas pateisina priemones...

Alektromantija

#Per pilnatį raudonu kaspinu pririšiu seną raudoną gaidį už kojos, smėlyje varnos koja prirašysiu raidžių ir prie kiekvienos padėsiu po užkalbėtą grūdą.

#Išmušus dvylikai paklausiu raudono gaidžio, ką turėčiau daryti su visa šita maišatimi mano galvoje.

#Gaidys rinks grūdą po grūdo - raidę po raidės.

#Kai jis baigs, turėsiu atsakymą.

#Nusuksiu senam raudonam gaidžiui kaklą, nupešiu raudonas plunksnas, tris kartus apvyniosiu raudonu kaspinu ir sudeginsiu su likusiais grūdais. Mėsą išvirsiu su pelenais ir užkasiu.

#Nusiplausiu rankas ir veidą šaltu vandeniu, atsikimšiu alaus ir įsijungsiu futbolą, nes ką tas sušiktas smirdantis ir tikrai skaityt nemokantis paukštpalaikis gal ižinot apie mano gyvenimą?!

Streamline

Nenoriu būti demagogė. Nenoriu vaidinti, kad suprantu visų pasaulio blogybių kilmę, ir visų žmonių liūdesio ir vienatvės priežastis. Kad galiu išnarplioti tas šaradas ir išgelbėti kiekvieną paklydusią sielą. Nes taip nė velnio nėra. Ir nemanau, kad kas nors tai geba. Nebent koks naujai atsiųstas mesijas. Nenoriu būti kalė intrigantė. Nenoriu lipti kažkam per galvą, ręsti savo laimę ant svetimos. Istorija byloja, kad dar niekada nieko gero iš to nebuvo... ir nebus. Nes kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Ar bent jau mes taip suprantame likimo spyrius šiknon. Nenoriu būti ta, kurios vardą prisimena tik tada, kai reikia. Nenoriu turėti antro veido. Nenoriu vaidinti gyvybe pulsuojančio Arlekino, kai širdyje merdi ir stūgauja Frankenšteinas. Nors juoktis iš skaudžių dalykų turbūt vienas geriausių metodų, norint apmalšinti tą sopulį. Nenoriu meluoti. Nei sau, nei pasauliui. Nenoriu patapt žostka menininke Kuvalda, vos pasėdėjus porą savaičių sostinėje ir vadint, kad tą provincialumą galima paslėpti po juokingu vilnietišku akcentėliu. Nenoriu gerti vandens iš prispjaudyto šulinio. Nenoriu taikstytis su dažniausiai man nepalankiomis aplinkybėmis. Nenoriu tenkintis kažkieno paliktais trupiniais. Nenoriu būti eilėje antra. Nenoriu dublikato. Nenoriu vieno vakaro svaigulio. Nenoriu tylėti. Nenoriu žaisti pagal svetimas taisykles. Nenoriu bijoti. Nenoriu. Nebenoriu. Nors kaip žinia, gyvename sušiktoje skylėje, su didžiule iškaba "PASAULIS". Čia niekas neklausia "O gal tu nenori?". Čia yra taip, kaip turi būti. O jei kažkas nepatinka, eik velniop, arba bandyk pakeisti ką nors pats. Kai pagaliau išlendi iš po mamos sijono, supranti, kad viskas yra kiek kitaip, nei gimtojoje gūžtoje. Ir dar ganėtinai kitaip, nei Holivudo misteriškose pasakose. Mane šildo tik tai, kad susivokiau ganėtinai anksti. Kad nebėgsiu su banda į tą pusę, į kurią neš. Ir kad myliu gyvenimą stipriai, kaip niekad iki šiol nemylėjau. :>

Forward!

Užsimerki ir matai pievas, atolus, ganyklas... Sodrią smaragdinę žalumą ir tyrą mėlį viršum pasišiaušusių girių. Užsimerki, ir šnervės užpildo lengvo laukinio vasaros vėjo gūsis. Užsimerki, ir visas šitas gaivalas tave įsuka... Pakelia aukštyn ir nepaleidžia... Atsimerki ir tik tada supranti, kad tavo basos kojos rasotoj žolėj yra būtent tas dalykas, rišantis su dabartimi, su realybe, su materija...

.

Gera. Gera, kai kiekvieną dieną mažėja nežinomųjų... Kai gali pabusti ramia galva ir tylinčia sąžine. Kai su visais atsiskaityta. Ypač su savim. Kai nieko nebijai ir jautiesi pilnas pozityvios Jah energijos... Kai saulė šviečia tau. .

Egzaminų rezultatai kol kas džiugina. Lt - 86%. Ist - 97%. Su pakiliu jauduliu laukiu anglų. Tikėkimės nesugadins nuotaikos. Kaip pvz vokietukų susimovimas šiandien...

Timing Is Crucial

Naktų lengvumas. Balti kvapą gniaužiančių dūmų kamuoliai. Viskas lyg per migloto sapno motyvą... Nieko tikro. Nieko pulsuojančio. Nieko apčiuopiamo. Kiekvieną mielą kartą tas pats. Koktus graudulys ir akys įsmeigtos į niekur. Tuščiažodžiavimas. Demagogija. Migrena. Opa. Kosmoso dulkės.

. Nesakau. Pasiilgau tų laikų. Viskas atrodė kitaip. Ryškiau. Garsiau. Stipriau... Bet buvo mažiau laisvės. Ir dienos lėčiau plaukė... Bet vienodesnės. Ir džiaugsmas trukdavo ilgiau... Bet ilgiau skaudėdavo...

. Gaila, bet atmintis ne rėtis. Labai ilgam viskas įsirėžia. Randai gyja ilgai, lėtai ir sunkiai. Aišku. Kaltinti reikėtų vieną žmogų. Ir tas žmogus dabar spragina klaviatūra nerišlias mintis... Kopijuodamas mėgstamų, ar tiesiog įsimintinų rašytojų stilių. Blogai.

. Ryt Joninės. Reikėtų peršokti per laužą porą kartų. Šiaip. Kad sektųsi.

The Warmth

Pavasaris. Įskaitos, nemiga, mentai parke, meilės trūkumas ir maniakų antpuoliai. Besikeičiantis gyvenimas (ir ne tik mano) atneša daug džiaugsmo, bet tuo pačiu ir daug nerimo... Viskas keičiasi. Ir nelabai kas klausia ar mes to norime, ar mums reikia.... Bet viskas bus gerai. Visada būna. Gal su lengvais nukrypimais nuo kurso, su paklaida ar su pašalinėmis pasekmėmis... Bet argi ne tai ir yra gyvenimas? Gal. . Sunku patikėti, kad jau įpusėjo balandis. Gi tuoj vasara... Atrodo tik vakar buvo rugpjūtis, įjunk šviesą.... ir šėlionės Zypliuoes..... rugsėjo 1... Kažkur naktį, su sijonuku ir aukštakulniais... po brūzgynus su Giedre ir draugais draikėmės... :D Ką tik laistėm naujus metus, ką tik siautėjau savo gimtadienyje... Tuoj viskas versis aukštyn kojom... nesakau, kad nesidžiaugiu, bet nemeluosiu, kad nė kiek nesibaiminu. . O tu mane išvarysi iš proto. Jau nei juokinga, nei liūdna. Jau paprasčiausiai baisu.

Šuns Žvaigždė

Aš, Sado ir Mazo. Mes geriausi draugai, nes beveik niekada nesiskiriam. Nes vienas kitą puikiai suprantam. Nes toks gyvenimas. Negydomos žaizdos pūliuoja, pūva, metasi gangrena. iš pradžių tik į audinius, po to ima pūti ir kaulai...

.

Pažiūrėjau "Candy". Tyliai paverkiau iš smaugiančio liūdesio ir protingo džiaugsmo. Ir dar pora užkalbėjimų, kad praeitis liktų ten, kur yra dabar - kažkur prie švytinčio Sirijaus. Tarp sprangių kosminių ūkų ir lengvų saulės dulkių. Ten, kur nieko nėra, iš kur negrįžtama ir kur nėra lankymo valandų. Tiesiog.

.

Niekada nebuvo taip velniškai sunku, kaip sunku yra dabar. Dar niekad nebuvo taip baisu. Taip neramu. Ir taip svetima. Niekada niekas tiek daug iš manęs nereikalavo. Dar niekada nereikėjo daryti tiek dalykų, kurių daryti siaubingai nenoriu. Ir neturiu jėgų. Kažkodėl visada šitaip - kai turi noro, jėgų ir entuziazmo, to iš tavęs niekam nereikia. Kai tik juodas mėnulis pačiam zenite - pikas. Nors stauk. Toks jausmas, it mane kas traiškytų. Lėtai, po vieną kaulą. Brakšt, brakšt.

.

Širdis plaka tingiai ir tyliai. Lyg vilktų koją už kojos. Klakt - klakt - klakt - klakt... Lyg jos nebeturėčiau. Lyg ji būtų leisgyvė. Gelsva kavos puta sukasi ratu ir kimba prie švaraus puodelio. Lengvas kartėlis kartais į naudą. Juokinga. Juokinga ir kvaila yra tai, kad šito blogulio niekam parodyti neturiu nei menkiausio noro. Belieka rašyti. Ir pūsti baltus nemigos ratilus į šaltą pavasario naktį...

Soulstorm

Nors už lango giliausi pusnynai, varvekliai ir užšalę prūdai, organizmas konstatuoja ką kita... Išvada paprasta, aiški ir nujausta iš anksto lyg dėsnis - prasideda visuotinė pavasarinė ruja... Neišvengsi ir pigiai neišgydysi. Belieka tik pasiduoti ir mėgautis. :D

.

Pastaruoju metu į daugelį dalykų pažvelgiu iš naujo. Kažkada dievinta muzika, kažkada mylėtas žmogus, kažkada labai branginta draugė, kažkada turėta svajonė... Viskas grįžta į gyvenimą. Deja Vu. Ir visai nepaisoma mano nuomonės. Viskas ima panašėti į didelį, sunkų ir nelogišką rebusą. Ir bijau, kad vudu, užkalbėjimai ir užkeikimai man čia gali nebepadėt. Velniop. Bus kaip bus. kai kurios permainos yra iš ties geros ir malonios.

.

Kartais gailiuosi, kad taip pernelyg ryškiai ir aiškiai viską sapnuoju... :D

.

Vakar iš vanago nagų išgelbėjom genį. Nudraskyta nugara, sprogstančia širdim ir byrančiom ašarom. Pirmą kartą mačiau verkiantį paukštį. Pagirdėm, padėjom į šiltą tamsesnį kampą ir palikom ramybėje. Bet paukščiui tai buvo tikriausiai dar baisiau, negu vanago nagai... Ką aš norėjau pasakyt.... Čia galėtų būti ir metafora. Šitaip būna ir su žmonėm.... Tu manai, kad jiems padedi, kad jie turėtų tau būti dėkingi, bet pasirodo, jiems to visai nereikia, jie išsigąsta ir pasprunka pasitaikius pirmai progai. Genys, tai genys. Bet žmogus... .

Nežinau kodėl tai parašiau.

Alibi

Neskau, kad esu labai guvi. Gal greičiau atvirkščiai. Pastaruoju metu kietai įmigau žiemos miegu ir be pirmų pavasario požymių galiu nesitikėt prabudimo. Kur kas mieliau žiūriu Krikštatėvį, negu ieškau tūso. Na gal kad po gimtadieninio siautulio dar neatsigavau. :>

.

Mūsų bohemiško gyvenimo svajonės atgimė. Prieš miegelį pasimelsiu, kad planai pavyktų. Kad gyventumėva sykiu ir siaustumėm po Vilnių. Dvi bohemiškos pupitės. Mew. :D net kirbu, kaip man patinka šita mintis. Pasidalinau su mama. Jai irgi labai patiko.

.

Sapnavau savo gyvenimo vyrą. Seniai ką nors taip aiškiai ir detaliai buvau sapnavus... :D Tai va. Pagal sapną jis bent jau jis turėtų būti toks: aukštas. ~190. Gimęs 1979. Garbanotas. Išsiskyręs. Turi sūnų. Ar tai advokatas, ar tai antstolis..... Pilkom akim ir kreivoka nosimi. Atsimenu duslų balsą ir kaip man bandė išaiškinti, kad jonizuotas vanduo tikrai naudingas organizmui. :D Taigi sapne mačiau, kad mes susipažinsim kažkokiam bare, kai man bus 20, o jam jau 32. Na ir mes ilgai bei laimingai gyvensim. Kas be ko. :DD kokių tik serialų neprisapnuoju...... ;DD

.

Gal kas nors turi išbandytų receptų, kaip prisiversti mokytis? Ar bent jau minimaliai padaryti nd? :D

.

http://www.youtube.com/watch?v=TgFYKUdz9dE naujausia meilė. :D

Stuck In The Metal

Regis išbarsčiau ir iššvaisčiau daugybę gerų ir naudingų dalykų: senas draugystes, paauglišką meilę, laiką, entuziazmą, vaikišką optimizmą ir mielaširdingumą, jautrumą svetimam skausmui, lengvą naivumą ir šviesias mintis. Liko skaldantis galvos skausmas, nemiga, nerimas, apatija, kartais geizeriu prasimušantis sarkazmas, pyktis ant viso pasaulio, šviesių dienų ilgesys ir spazmai paširdžiuose, prieš užmiegant... Aš labai mėgdavau sakyti "žmonės, tokie kaip tu...", bet imu suvokt, kad mes per daug panašūs, kad neprivalėčiau sakyti "žmonės, kaip mes". Aš nepykstu. Aš ilgiuosi. Ir jei tik tu nebūtum sušikta padugnė, viskas galėtų atrodyti kitaip. Na bet visi nešam savo kryžių ir visi mokam už klaidas. Buvusias ir būsimas.

.

Rašau ir kartkartėmis skaudžiu, staigiu truktelėjimu įkvepiu. Nesinervinu. Nebijau. Nelaukiu ir nenoriu. Tiesiog pamirštu kvėpuoti, kaip reikėtų. O gyvenimas piktai ir su didele jėga veržiasi, pildo plaučius, neleidžia pamiršti apie kasdienę būtį, apie senas skolas pasauliui ir jo didingai tuštybei.

.

Kas aš tokia, kad kritikuočiau individą, režimą, naciją, rasę? Jei jau atvirai, tai šikau ant visų kam nepatinka. Punk's not dead. Šiandien paleidau savo mintis pasiganyti. Rašau viską, kas sukasi galvoje. Žinoma, lengva cenzūra (visų mūsų labui egzistuoja) mano rašliavose. Bet vieną gražią dieną, kai visai degraduosiu, arba kai pasieksiu tokį lygį, kad atgal į mane spjauti jau bus lyg ir negražu, aš cenzūrą išjungsiu. Ir dzin, jei tai niekam nebus įdomu. Pikta blondinė - nieko gero nežadantis aparatas. :DD

.

Ir aš labai myliu muziką.

Xmas

Kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, bet Kalėdos jau praėjo! Dvi dienos gero paėdimo, žvakių degiojimo, bėgiojimo ir kalėdinių muzikėlių per visus galus - jau praeity. Muhaha. Turiu prisipažinti, kad trys tokios dienos man jau būtų per didelė apkrova. Tiek skrandžiui, tiek galvai. Bet laikau kumštukus suspaudus, kad kūčių nakties sapnai pildytųsi.... Gi pildosi, ar ne? :D

.

Norai norais, o realybėje viskas primena kortų namelį. Gerais norais ir pragaras grįstas. Tiek to. :D Ir šiaip. Man be penkių minučių 19, pavasarį egzaminai, o paaugliškos kvailystės niekur iš galvos garuot nesiruošia... Tiek to... Kaip nors.

.

Reikėtų susirasti gyvenimo tikslą...

Monsters Under The Bed

Atostogos turi tokią labai bjaurią savybę - trumpalaikiškumą. Nors tiesą pasakius, aš jas pramiegojau. Po 14 valandų toje minkštoj didžiulėj lovoj... Na ir kaip keltis, kai už lango lyja, staugia vėjas arba tiesiog šiaip.. kaip atsikelt? Sunku patikėti, kad įmano taip nieko nenuveikti per savaitę laiko... :D Darausi apkiautusi. Viskas nuobodu, visi erzina, viskas tas pats per tą patį... Nuobodulys ir rutina daro savo. Aš žiauriai nuobodžiauju ir man tai nepatinka, nes imu prarasti tai, dėl ko kažkada kai kurie žmonės mane mylėjo - gyvenimo džiaugsmą... O be šito varikliuko galiu ilgai neištempt. Man visada atrodė, kad savo dienas baigsiu beprotnamyje. Nežinau kodėl. Tiesiog nuo mažens turėjau tokią viziją... Freak? O.o

.

Ir ką daryt, kai morčius trunka kiaurus metus? :D

Hurtful Game

Sunkūs rytai. Vis dažniau pramiegu žadintuvą. Vis sunkiau pakilt iš šilto pataliuko. Ypač žinant, kad laukia du langai ant suoliuko šaltam koridoriuj... :D Bet paradoksalu - pernai turėjau kokias 36 pamokas, o šiemet gal 20 tik... :D Žodžiu langų daugiau nei pamokų....

.

Uhuhu... Tragedija. Ruduo ateina. Šalta. Nyku. Liūdna. Nors tiesa. Yra šviesių kibirkštėlių tunelio gale... :P

.

Kaip nesveikai laukiu Vilniaus! Kitą savaitę! Net kirbu kaip smagu man! ;D kažkodėl nujaučiu, kad atsigausiu, išsitaškysiu ir pasikrausiu savo baterijas teigiama energija bent porai savaičių! ;D Yeah!

.

Mano gyvenimui reikia permainų. Tik kažkaip labai jau seniai tai sakau, o sugebu tik spintą susitvarkyt ir muses kambary išgaudyt.....

.

Juoktis sveika. Verkti irgi nekenkia...

Aš mažas debesėlis

Sunku pasakyti, kas kaltas dėl dabartinės nuotaikos ir sveikatos nebuvimo... Darganotas oras ir nekuriama mokykla tikrai nėra į gerą... Noriu į Majamį (ne Marijampolę). :D Viskas ima erzint. Ir kiek matau, tokia pikta nesu vienintelė...

.

Šiandien lakiojom su Tomo močiutės reniuku (močiutė kartu nelakiojo :D). Bože bože, tiuningas vertas PimpMyRide... :D

.

Ar aš esu beviltiškas žmogus be ateities? Mokytis tingiu, nežinau kur noriu studijuot... Iš vis pastaruoju metu nenoriu nieko. Tik pamiegot. O pamiegojus, dar truputį nusnaust... Kaip pasakytų vienas mokytojas "Bad tendencies"... Smagiausia yra ošt prieš anglų. Pasigarsinam Jurgaičio paliktą old rock iki maximumo ir plojam, trepsim, darom bangą... :D

.

Mokykloje vis dar sklando geros nuotaikos po Grandbaliaus.... ir jo afterparty... :D

.

Nuoru šventę švęst....

Easy Stars

Toks štai mano gyvenimas. Žvaigždėtas, dėmėtas, taškuotas... Fonas pilkas, bet skųstis negaliu.. ;D . Nepastebimai prabėgo jau net trys rugsėjo savaitės... Varge vargeli... O žodį "egzaminai" traukiu į juodąjį sąrašą... Nesakau, kad neužknisa ta mokykla.. Bet ką daryt?... . Ryt ryte trali vali į Kauną, vakare - trali vali pas Gabrielių. Minėsim gražią sukaktį... ;D Sekmadienį skiriu miegui, o pirmadienį vėl į katorgą... . Tai va. Ką pasėsi, tą ir pjausi...

Prosperity

Šauniai paminėtas Margaritos gimtadienis, pradėti mokslo metai...

Ir jau jaučiuosi išgręžta, kaip kempinė. Miego trūkumas, viskas nervina, nieko nesinori...

Na nebent pamiegot...