Everyday I'm Failin'

Nauji metai, nauji papai. Principe ne. Nauji metai (kuriuos, beje, aplaistėm tikrai lyg paskutinius), deja, neatnešė nieko naujo. Tie patys serialai - chuipariši tuos pydarus, atsiprašant. Nebežinau. Tiesiog. Pasiduodu. Nebesuprantu nei žmonių, nei kaip pasaulis veikia. Pavargau nuo tų nesąmonių, nuo tampymosi, nuo nesusipratimų ir nebandymų suprasti. Nuo to, kad visi žino, visi tyli. Arba visi nieko nežino, bet kalba. Arba nesugeba pasikalbėt. BLIAMBA. Negi tai taip sunku?.. Pausaulis nebeturėtų kokių 75% visų problemų, jei žmonės tiesiog pasikalbėtų... Nauji metai, nauji papai. Sesija. Nenoriu susimaut. Mokytis irgi nenoriu.

Čepkių?

She Lost Track

Likimas kartais iš manęs labai šaiposi. Bet turbūt dėl to laikas nuo laiko ir apdovanoja - ką nors man grąžina... Ak taip, aš jo niekada neturėjau... Tai vadinasi padovanojo. Bet kam rūpi smulkmenos. Džiaukimės tuo, ką turime šiandien. Tuo, kad už kantrybę apdovanojama. Tai kas, kad gal tik trumpam. Tai kas, kad gal tai tik kvailių auksas. Tai kas, kad eilinį kartą ... Tai kas!

Seabeast

Nieko gero... Visiškai nieko gero. Tik dar daugiau maišaties ir širdperšos. Nemoku gyventi. Nemoku mokytis iš savo klaidų. Iš viso. Kas su manimi darosi? Kažkokia kvailystė. Kažkokia nesąmonė... Kažkas... Kažkas ko nebekontroliuoju. Kažkas, dėl ko nebeturiu dūšios ramybės. Tai, dėl ko nesijaučiu kalta, bet kas rimtai gadina man gyvenimą. Kodėl viskas su tais žmonėmis taip sudėtinga... Na kodėl kodėl kodėl...

H o p e

Dalykas tas, kad pasidariau kažkokia atbukus. Vidinių emocijų amplitudė pasidarė itin nedidelė. Net verkt žmoniškai nelabai moku. Pašniurkščiot tik. Gyveni žmogus ir rambėja skūra kiekvieną mielą kartą, kai tau įkanda. Ir kai kandi tu. Tiek tos romantikos, tiek to grožio. Vakar naktį ilgai sėdėjau balkone ir žiūrėjau į viso Vilniaus žiburių gražumą. Pagalvojau, kad gyvenimo meilė turbūt yra baisiai instinktyvus ir net paradoksalus dalykas, sakyčiau. Labai jį mylėjau vaikystėje, kai maniau, kad viskas yra pasiekiama ir viskas bus nuostabu, kaip tuose filmuose, kur vienintelė reali pabaiga yra happyendas. Dabar, kai žinau kiek gyvenime visokių rūšių ir konsistencijų šūdų, ir kokio reto šlykštumo prišiktadūšių žmonių pasitaiko, myliu dar labiau.

It's rain again

Ot ir nenorėk tikėt nuojauta... Ot ir neklausyk mamos... Ot tau, boba, ir devintinės. Shithappens all the time. Tik kartais labiau, nei paprastai. Pora savaičių šoko terapijos. Why me? Nesidžiauk radęs, neverk pametęs. :)

Burn My Shadow

Tradiciškai rašau jau paryčiais. Po kino vakarėlio. Pažiūrėjau, galima sakyti, tris filmus. Vietoj to, kad mokyčiausi egzaminams, kurie, kaip matyt, prasidės po savaitės. Ulala. Tik va, baugu, kad šitas pxuizmas netaptų tragedija. Bet stogo reikalai prastoki. Ne galva, o būgnas. Ar visi eina iš proto, ar aš viena?.. Ir nežinau kas blogiau - ar mano vienos skrydis virš gegutės lizdo, ar masinė psichozė. Nesmagu jaustis vienišai. Bet. Sukasi šarabanai.. . Nelabai turiu ką papasakoti. Pastaruoju metu mano gyvastį palaiko Bliuzų laukimas. Nors tikriausiai tik todėl, kad (po galais!) gyvenime juk reikia kažko laukti!.. . Labai noriu miego. Tad nesiplėsiu ir peripetijų neaiškinsiu. Pasakysiu tiek, kad man liūdna. Ir man nesiseka. Ir manęs niekas nemyli.