Burn My Shadow

Tradiciškai rašau jau paryčiais. Po kino vakarėlio. Pažiūrėjau, galima sakyti, tris filmus. Vietoj to, kad mokyčiausi egzaminams, kurie, kaip matyt, prasidės po savaitės. Ulala. Tik va, baugu, kad šitas pxuizmas netaptų tragedija. Bet stogo reikalai prastoki. Ne galva, o būgnas. Ar visi eina iš proto, ar aš viena?.. Ir nežinau kas blogiau - ar mano vienos skrydis virš gegutės lizdo, ar masinė psichozė. Nesmagu jaustis vienišai. Bet. Sukasi šarabanai.. . Nelabai turiu ką papasakoti. Pastaruoju metu mano gyvastį palaiko Bliuzų laukimas. Nors tikriausiai tik todėl, kad (po galais!) gyvenime juk reikia kažko laukti!.. . Labai noriu miego. Tad nesiplėsiu ir peripetijų neaiškinsiu. Pasakysiu tiek, kad man liūdna. Ir man nesiseka. Ir manęs niekas nemyli.

Saulėlydis

Taaaaip. Aš dar viena maniakė. Taaaaaip... O taaaaaip.... Vakar gavau knygą, vakare pradėjau, šiandien ryte užbaigiau ir kaip velniškai kankina tai, kad neturiu kitos dalies..... Varge varge...

.

Reikia pastebėt, kad knyga 100 kartų geresnė už filmą... Va dabar tai tikrai berno gyvenime nerasiu. Autorė sukūrė tobuliausią padarą, kiekvienos kvailutės svajonę - nežemišką, paslaptingą, gražų, stiprų, nuostabų, protingą ir pamišusį dėl savo meilės... hm... žmogų.

.

Varge varge. Kam aš ją skaičiau...

.

Einu pažiūrėsiu Twilight. Geriau nebus. Bet bent Edwardo nepasiilgsiu... :DD

Away From The Sun

Mokykla yra tragiškai sekinantis dalykas. Velniškai. Aš nežinau į kokią mumiją pavirsčiau, jei viską mokyčiausi tobulai sąžiningai... Reikia turėt arkliškos stiprybės ir sraigiškos kantrybės, kad ištvertum tokį žiaurų krūvį. Nei vieno, nei antro neturiu. Tad taip ir būna. Viskas užknisa. Nervai tiek išsitampę, kad užtenka didžiausio menkniekio ir suisterikuoju. Ačiū dievui, dar tik namuose. Ir norisi tik vieno dalyko - nusikelt nuo spintos tą bonką vyno, ką nors apsikabint, įkniaubt į petį (pageidautina vyrišką) ir pamiegot. Kokią parą. Gal galvoje prašviesėtų...

.

Pektadienis yra tokia nuostabi diena, kad jos pradedi laukt jau penktadienį vakare... Tiesiog už tą palengvėjimą, kuris užplūsta vos išgirdus skambutį iš 7 pamokos, galima paaukot kažin ką...

.

Kai glėby miega šviesutis kūdikis jausmas dar geresnis... :>>

.

Kartais pagalvoju, kad tai absurdiška. Bet tu mane moki įtikint, kad ir kokia skeptiška bebūčiau... :> Juokinga, bet ką čia gali žinot, kaip gyvenimas gali pasisukt... :D

.

Kita savaitė bus puiki. Jei tik neatsigrūs močiutė. Jai atsievakavus linksmybės baigiasi.... taip sakant "balius baigtas... pačios žinot kas, namo!"

Hurricane

Žvėriškai žvėriškai žvėriškai liūdna. Kaip vienišam šuniui rudenį, gulinčiam nutriušusioj būdoj, pro kurios stogą matosi žvaigždės ir lyja, o pro plyšius gaudosi vėjai... Surūdijus grandinė gniaužia kaklą, o nuo kasdienio srėbalo kliba dantys. Kas belieka? Staugt. Ir, man atrodo, kad aš tikrai tuoj staugsiu į mėnulį, nes viskas panašiai ir yra... Mano gyvenimas turi dvi labai kontrastingas puses. Todėl kartais jaučiuosi šūdinai - veidmainė. Bet nemoku ir nenoriu demonstruot savo gyvenimo visam pasauliui. Man dėmesio užtenka... Tik valios ir kantrybės nelabai. Bet ką padarysi, kad "mes labai mėgstam būt mylimos", tik va, myli mus ne tie, arba ne taip. Ką jau padarysi.

.

Ką pasakyt mirštančiam geriausiam draugui? Jaunam žmogui netekusiam vilties ir bandančiam kabintis į gyvenimą iš paskutiniųjų? Kad viskas bus gerai? Ak taip, tai jį tikrai labai paguos. Juk gydytojai davė 30% išgyvent ir antras chemoterapijų kursas iščiulpė visus paskutinius normalios gyvasties likučius. Kai skausmas tampa neatsiejama gyvenimo dalimi, kai sunyksti trigubai, kai gyveni nežinodamas, ar mirsi rytoj, ar po mėnesio, ar po metų, kai gyveni svetimoj šaly, kai draugai nusisuka ir telieka pora ištikimiausių. Lietuvoj. Aha. Kaip paguosti tokį žmogų? Kaip įkvėpti jėgų? Kaip nuramint? Ir kas paguos guodžiantįjį?

.

Nevažiuosiu aš į jokią sušiktą Jamaiką. Nei į savo negyvenamą salą. Nusiperoksidinsiu plaukus, prisiklijuosiu nagus, blakstienas, užsidėsiu paraloninį staniką, kad visus bachurus sužavėčiau stambiakalibriu D dydžio intelektu, 30min pagulėsiu soliariume, apsitempsiu kokius sexi skudurus iš Gariūnų, pradėsiu rūkyt, gersiu ką duoda, durnai žvengsiu iš lievų bajerių ir kalbėsiu vien apie orą ir tavo tačkę, dar išsip**nėsiu Griškėj, eisiu į tavo draugų lievus plotus, išmesiu Nivanos ir Pink Floyd įrašus. Kasdien tau rašysiu ir skambinsiu pati, kad tau nereikėtų vargintis. Ot tai būsiu putiova sexjukea mergaitea. Žiūriu tokias labai mėgstat. Juk super, ne?

.

Tu man vis sakydavai, kad aš naivi ir dar optimistė. Tada juokiausi, o dabar visiškai sutinku. Tik pamiršai pasakyt, kad žiopla, kaip kažin kas.

.

Kai Chuckas Norrisas eina per gatvę, mašinos turi žiūrėti į abi puses...

Šito skaityti nebūtina. . .

Pamišėliška ramybė. Geresnio žodžio turbūt nė neįmanoma įsivaizduoti. . . Aplinkinis pasaulis - dinamiškas, spalvingas, gluminantis ir nesuprantamas. . . O aš tarsi musė prilipusi prie lango stiklo ir įsmeigusi savo išpūstas akis į kiemą. Kiekvieną dieną vis ten pat, vis su ta pačia baime, su tuo pačiu dusuliu, ir ta pačia šypsena. Kartais kiek kvailokai atrodančia, kartais būtinu atributu, o kartais tiesiog todėl. Noriu į negyvenamą salą. Noriunoriunoriunoriunoriu. Labai noriu. Nes jau po truputį imu lipt sienom. O kai pradedu lipt sienom - gero nelauk. O lipu iš prakeikto nežinojimo į kurią pusę bėgt, ko norėt ir ką daryt toliau. . . Nors imk ir pradėk kaukt prieš mėnulį atsisėdus. . . Visada viskas man klostosi nei šiaip, nei taip, nei anaip. . . Pati aš esu nei šiokia, nei tokia. Anokia.

.

Nesuprantu: atrodo viskas gerai, bet staiga apsidairau, ir suprantu, kad nė velnio negerai. Tada pavirkauju, pazyziu ir vėl gerai. . . Na ir taip nuolat. . .

.

Po galais! Nušaukit mane! Susimildami!