My Body is a Cage

Pavasaris.. Jaučiu jį visais galais. Pasirodo aš irgi būnu švelniai moteriška ir meili... Ir galiu nepyzdelint, o gražiai ką nors papasakot... Ir reikia tų gražių dienų ir naktų... Ir norisi eiti, veikti, džiaugtis... Žiemos miegas baigėsi!

Ir ta nuolatinė sumaištis mano galvoje iš viso digimonizuojasi į kažką superduperpimpergigaplius.. Jaa... Shit happens. Bet jaučiu reikia pradėt aiškintis santykius ir viską dėliotis. Nes nafik, chebra, nafik... Noriu, nenoriu? Reikia? Nereikia? Bus? Nebus? Tas? Taip? Todėl? Nes? Uhhh... Filmuose rodo, kad viskas labai paprasta, o happyendas vyrauja kažkur 74% pabaigų. Anyway.

Kaip gera yra turėti žmonių, kuriems viską besąlygiškai atleidi ir pasitiki. Tiesiog... O vakar ilgai negalėjau užmigt ir varčiausi iki aušros prisimindama visus jau prarastus žmones... Ir deja jų ne taip jau mažai... Ir verkti norisi pagalvojus, kaip nevertini žmogaus, kol jis yra šalia...

100 pavasarių

O man, kur pažiūriu, visur pavasariai - kiekvienoj kišenėj pavasarių 100. Maži dalykai kartais teikia dideliai daug džiugumo. Naktinės diskusijos pakelia ūpą, o "labankt" auštant čiulbantiems paukščiams, jau lyg ir kasdienybė... Filmas po filmo. Žalingi įpročiai. Žodžiu, gyvenam gerai.

H o p e

Dalykas tas, kad pasidariau kažkokia atbukus. Vidinių emocijų amplitudė pasidarė itin nedidelė. Net verkt žmoniškai nelabai moku. Pašniurkščiot tik. Gyveni žmogus ir rambėja skūra kiekvieną mielą kartą, kai tau įkanda. Ir kai kandi tu. Tiek tos romantikos, tiek to grožio. Vakar naktį ilgai sėdėjau balkone ir žiūrėjau į viso Vilniaus žiburių gražumą. Pagalvojau, kad gyvenimo meilė turbūt yra baisiai instinktyvus ir net paradoksalus dalykas, sakyčiau. Labai jį mylėjau vaikystėje, kai maniau, kad viskas yra pasiekiama ir viskas bus nuostabu, kaip tuose filmuose, kur vienintelė reali pabaiga yra happyendas. Dabar, kai žinau kiek gyvenime visokių rūšių ir konsistencijų šūdų, ir kokio reto šlykštumo prišiktadūšių žmonių pasitaiko, myliu dar labiau.

Laimė kartais būna su barzda ir guli šalia

Principe Taip

Bevalė aš, prakeikta bevalė. Kaip nepramiginėt pirmų paskaitų? Kaip pasidaryt informatiką? Kaip išmokt ekonomiką? Kaip laikytis dietos? Kaip mesti žalingus įpročius? Kaip taupyt? Kaip įvykdyt visus pažadus? Kaip laiku eiti miegoti? Kaip? Kaip? Kaip? Kaip? Kaip? KAIP?

.

Paprastas atsakymas: niekaip. Nieko čia nepakeisi. I'd rather be hated for who I am, than loved for who I am not.

.

Kai pasiseka, prisapnuoju gražių sapnų. Kai nepasiseka, nesapnuoju nieko.

Ir šiaip, gyvenime man dažniau sekasi, nei nesiseka. Kol kas.

.

Labiausiai džiuginantys dalykai pavasarį yra saulė ir tulpės.

.

Aš - profesionali švaistytoja. Laiko. Pinigų. Sveikatos. Reputacijos. Garbės.

Aš galiu būti pikta. Galiu būti nepatenkinta. Galiu būti kvaila. Galiu net nedėkinga pabūt.

.

Bet. Jums, mano mylimiausi, su kuriais galiu per naktį kalbėt apie bet kurį bet kurio galo galą ir bet kurį pragaro ratą, man nebūtų gaila nei abiejų inkstukų.

What Comes Around Goes Around

Mažosios sesutės užauga. Ir dar negana to paaiškėja, kad jos turi trigubai daugiau pasiutimo, nei mes...

.

O mažieji broliukai auga tiesiog akyse. Ir tik žiūrėdama į tas mažas mėlynas akytes supranti, kad jau seniai nebuvai matęs tokio skaidraus žmogaus - nevaidinančio emocijų, nesimuoliančio ir nemanipuliuojančio... Nuoširdaus, nesvanaudiško ir nepavydinčio... Kuris apkabina, nes myli ir nusisuka, kai pyksta. O ne priešignai.

.

Gražuolė mama po truputėlį sensta, kaip su liūdesiu konstatuoja ji pati. Net supertėčio smilkiniai baltėja. O aš irgi vis įtariau šukuojuosi savo blondiniškas kasas - o v drug pro peroksidą išlįs koks žilas plaukas...

.

Maištai prasideda ir baigiasi... Naujos žvaigždės gimsta ir gesta senos... Veržiasi ir užsnūsta ugnikalniai... Mados praeina ir grįžta. Mane apleidžia arba pas mane grįžta žmonės... Kai kurie, deja, smarkiai pavėlavę..... O aš, regis, sena ir sukumpus nuo metų... tik sėdžiu supamoj kėdėj su tokiu pat senu, aklu ir pasauliui abejingu katinu ant kelių ir žiūriu į vieną tašką, tebeieškodama kažko puikaus, bet nebegzituojančio - įkvėpimo, tikslo, pašaukimo.....

.

.

.

Tikiu likimu. Tikiu savo intuicija. Tikiu, kad bus taip, kaip turi būti. :>

Winter Winds

Turėti, bet neturėti... Nei kartu, nei atskirai... Geresnių laikų laukimas... Mokymasis džiaugtis mažais dalykais... Riba tarp sapno, fantazijos, realybės... Daug abejonių... Netikrumo... Spėlionių... Ir išsigalvotų detalių... Daug gražių planų. Daug pozityvumo. Daug nerimo. Bet kartu džiugesys, ilgesys ir noras pasinaudoti šansu. Kažkas man kužda, kad yra tik 2 galimi variantai. Ir turbūt kaip visada - kraštutinumai. Baugu. Intuicija liepia. O širdis nori..... :>

Sweet 20

Manau, kad aš susitaikysiu su tuo, jog senstu. Tik niekada negalvojau, kad laikas gali eiti šitaip greitai... Net įsivaizduoti sunku, kad 20 metų gali praeiti šitaip greitai. O kad bus kai ateis 40? 50? Viešpatėliau. Smagu suaugti. Baisu galvoti, kad tuoj baigsis studentiškos paikybės ir prasidės gyvenimas ant savo šiknos. Jo. Nežinau iš kur tokios pesimistinės gaidelės. Senstu?

War Is Over

Kalėdos. Vėl. Kad ir kaip nelaukiu, bet jos visada mane užklumpa iš pasalų. Pritykina ir suleidžia dantis kaklan. Nežinau kodėl, bet šita šventė man atrodo tokia ganėtinai apsimetėliška. Sudaiktinta, sukomercinta ir išsikvėpus. Vis mažiau stebuklo širdy ir viena raukšle kaktoj daugiau galvojant, kaip čia dar nupirkt ką nors tam, tam ir tam. Smagu duoti. Malonu gauti. Bet norėtųsi, kad tai plauktų iš širdies, o ne dėl to, kad reikia. Ir žodžio reikia nemėgstu....

.

Bet užskaitau atostogas. Užskaitau, kad nuo šiąnakt dienos ilgės ir trumpės naktys. Kad tuoj naujieji... Kad galima sau pažadėti gražių dalykų. Ir kad galima laukti gražių pažadų tesėjimo...

.

O principe, tai varguoliai nemėgsta Kalėdų. Tarp jų ir aš. Nes tada pasijunti dvigubas varguolis - dar ir dvasios ubagas...

The Warmth

Pavasaris. Įskaitos, nemiga, mentai parke, meilės trūkumas ir maniakų antpuoliai. Besikeičiantis gyvenimas (ir ne tik mano) atneša daug džiaugsmo, bet tuo pačiu ir daug nerimo... Viskas keičiasi. Ir nelabai kas klausia ar mes to norime, ar mums reikia.... Bet viskas bus gerai. Visada būna. Gal su lengvais nukrypimais nuo kurso, su paklaida ar su pašalinėmis pasekmėmis... Bet argi ne tai ir yra gyvenimas? Gal. . Sunku patikėti, kad jau įpusėjo balandis. Gi tuoj vasara... Atrodo tik vakar buvo rugpjūtis, įjunk šviesą.... ir šėlionės Zypliuoes..... rugsėjo 1... Kažkur naktį, su sijonuku ir aukštakulniais... po brūzgynus su Giedre ir draugais draikėmės... :D Ką tik laistėm naujus metus, ką tik siautėjau savo gimtadienyje... Tuoj viskas versis aukštyn kojom... nesakau, kad nesidžiaugiu, bet nemeluosiu, kad nė kiek nesibaiminu. . O tu mane išvarysi iš proto. Jau nei juokinga, nei liūdna. Jau paprasčiausiai baisu.

Soulstorm

Nors už lango giliausi pusnynai, varvekliai ir užšalę prūdai, organizmas konstatuoja ką kita... Išvada paprasta, aiški ir nujausta iš anksto lyg dėsnis - prasideda visuotinė pavasarinė ruja... Neišvengsi ir pigiai neišgydysi. Belieka tik pasiduoti ir mėgautis. :D

.

Pastaruoju metu į daugelį dalykų pažvelgiu iš naujo. Kažkada dievinta muzika, kažkada mylėtas žmogus, kažkada labai branginta draugė, kažkada turėta svajonė... Viskas grįžta į gyvenimą. Deja Vu. Ir visai nepaisoma mano nuomonės. Viskas ima panašėti į didelį, sunkų ir nelogišką rebusą. Ir bijau, kad vudu, užkalbėjimai ir užkeikimai man čia gali nebepadėt. Velniop. Bus kaip bus. kai kurios permainos yra iš ties geros ir malonios.

.

Kartais gailiuosi, kad taip pernelyg ryškiai ir aiškiai viską sapnuoju... :D

.

Vakar iš vanago nagų išgelbėjom genį. Nudraskyta nugara, sprogstančia širdim ir byrančiom ašarom. Pirmą kartą mačiau verkiantį paukštį. Pagirdėm, padėjom į šiltą tamsesnį kampą ir palikom ramybėje. Bet paukščiui tai buvo tikriausiai dar baisiau, negu vanago nagai... Ką aš norėjau pasakyt.... Čia galėtų būti ir metafora. Šitaip būna ir su žmonėm.... Tu manai, kad jiems padedi, kad jie turėtų tau būti dėkingi, bet pasirodo, jiems to visai nereikia, jie išsigąsta ir pasprunka pasitaikius pirmai progai. Genys, tai genys. Bet žmogus... .

Nežinau kodėl tai parašiau.

Nice To Know You

Žiema į pabaigą. Gal todėl ant šaligatvių telkšo balos, iš po sniegų veržiasi purvai ir šiukšlės. žiema yra puikus metas jau vien dėl to, kad užsninga visą tą bjaurastį... Bet batukai šlapi. Ir pikti vairuotojai taškosi negailėdami. Bet, kaip arkliai užuodžia namus, kaip šuo užuodžia pėdsakus, kaip baltasis lokys užuodžia ruonį, kaip kupranugaris užuodžia vandenį, aš imu užuosti pavasarį. Plaučiai kiekvieną kartą įkvepiant prisipildo gaivesnio ir gaivesnio oro. 2 dienos ir tai prasidės.

.

Apleidau blogą. Apleidau mylimus žmones. Apleidau rašymą. Apleidau knygas. Po galais, nieko nebeįsimyliu! Nejaugi pasenau???

.

Kai kurių kvailų poelgių tiesiog neįmanoma pateisinti. Ir nesvarbu, ar tai draugas, ar priešas, ar iš viso pašalietis. bet faktas lieka faktu, kad mes visi, visi žmonės, esame ganėtinai kvaili...

.

Keisti dalykai dedasi... 12 metų išbuvę kartu, belikus finišo tiesiajai, ėmėm ir persigrupavom. kai pčia populiariau paaiškinus. Tiesiog visi apsikeitėm kas su kuo draugauja. Bent jau mano artimiausių draugų ratas šiemet labai pasikeitė! bendrauju su tais, su kuriais niekada nejaučiau jokio stipresnio ryšio, ar tuo labaiu didelės simpatijos. Tačiau dabar net keista. Atrodo, kad tie žmonės visada buvo taip šalia... :>> Galėtų šitaip ir likti.

.

Noriu gyventi su Giedrute.