War Is Over

Kalėdos. Vėl. Kad ir kaip nelaukiu, bet jos visada mane užklumpa iš pasalų. Pritykina ir suleidžia dantis kaklan. Nežinau kodėl, bet šita šventė man atrodo tokia ganėtinai apsimetėliška. Sudaiktinta, sukomercinta ir išsikvėpus. Vis mažiau stebuklo širdy ir viena raukšle kaktoj daugiau galvojant, kaip čia dar nupirkt ką nors tam, tam ir tam. Smagu duoti. Malonu gauti. Bet norėtųsi, kad tai plauktų iš širdies, o ne dėl to, kad reikia. Ir žodžio reikia nemėgstu....

.

Bet užskaitau atostogas. Užskaitau, kad nuo šiąnakt dienos ilgės ir trumpės naktys. Kad tuoj naujieji... Kad galima sau pažadėti gražių dalykų. Ir kad galima laukti gražių pažadų tesėjimo...

.

O principe, tai varguoliai nemėgsta Kalėdų. Tarp jų ir aš. Nes tada pasijunti dvigubas varguolis - dar ir dvasios ubagas...

Flashback

Tebūnie prakeikta mano palaimingoji tinginystė... Tingiu... Žiauriai. Ir kuo toliau, tuo labiau. :D

.

Kartais viskas slegia. Ir matyt nieko nenoriu. O kartais šypsotis priverčia kvailas sms, arba

nagla replika. Labai smagu pasidaro, kai draugai pasako, kad esi geras. Net kai žinai, kad gal ir nesi to nusipelnęs... :>>

.

Pastaruoju metu visus kažkaip labai myliu. Nežinau iš kur ta meilė, bet gal tai ir nėra blogai... ;)

.

Daug ašaroju. Daug per daug.

.

Nemėgstu ko nors nežinoti. Tai mane nesveikai erzina. Kaip niežulys. :D

.

Kiekvieną kartą po siautulingų šokių klube man žvėriškai skauda kojas. Kablai yra kablai. Kiekvieną kartą prisiekiu, kad daugiau gyvenime su jais šokt neisiu. Ir kiekvieną kartą tas pats... ;D

.

Myljokaz. Einu žiūrėt "I am Sam".

Easter Bunny

Nežinau kodėl, bet Velykos man yra pati nemieliausia šventė po visų komercinių ir jau gerokai nuvalkiotų Valentino dienų ir helouvynų... Gal dėl prievartinio ėjimo į bažnyčią? Košmaras kažkoks... Dvi valandas prastypsot tam šaldytuve tarp diedukų ir bobučių (kurie, kaip pastebėjau, prausiasi vidutiniškai turbūt kokį 1 kartą per metus)... Žodžiu. Ir argumentas "Tradicija!" manęs visiškai neįtikino...

.

Pagalvojus, kad ryt paskutinė atostogų diena, nueina pagaugai. Po galais.....

.

Smagiausios atostogų emocijos: Buttono pergalė šlapokomis sąlygomis, nereali Chelsea pergalė prieš Liverpool ir draugystės pergalė su Jurgule žaidžiant integruotą spirdžių! :D

.

O dėl paveiksliuko... Hm. Ilgai ieškojau ir, reikia pasakyt, nieko smagesnio neradau :D

In The Moon

Taigi štai. Kuo oras pavasariškesnis, ne tik, kad į mokyklą žygiuot pasidaro baisi kankynė, bet ir miegoti man darosi vis sunkiau ir sunkiau... Net nežinau kas tiksliai mane kankina. Nežinau kaip paaiškint net sau. Bet kankina! Pavasarinis liūdesys ir ilgesys... Matyt.

.

Po Andriaus laiškų nebegaliu žiūrėt jokių gerumo dienų... Negaliu... Ir močiutės be ašarų prisimint negaliu. Jos namuose nebuvau nuo tada, kai paskutinį kartą ten nuėjau dar su ja... Net artyn neinu... Reikia laiko...

.

Kuo žmogus arčiau, tuo santykiai sudėtingesni... Nors tiesą pasakius, ir 10.000 kilometrų tų problemų nė velnio nekeičia... :DD

.

Kaip nugalėt žieminį sąstingį? Kaip prisiverst daryt tai, ką reikia daryti... Et... Šiandien dar patingėkim..... :D

♥♥♥

Kai panešioji šitą mažą grožį ant rankų porą valandų, imi suvokt, kad jis pranoksta bet kokį sporto klubą ir bet kokį kantrybės ugdymo būrelį... O kai jis užmiega įsitvėręs tavo pirštą....

♥

Už tai mes Adomėlį ir mylim..... :D

Patriotas

Ar galima datuoti laimę? Galima! 2009 02 16, 07:42min....

Ar galima pasverti laimę? Žinoma! 3,700 gramų....

Ar galima išmatuoti laimę? Tikrai taip! 53 cm...

O šitą laimę net palaikyti galima...... :>>

Christmas in the air

Įkrėskit man ko nors! Ko nors krečiamo. Tinkamiausias dalykas, be abejo, būtų protas. Bet jo man niekada niekas neįkrečia. Nebent kokios uogienės arba košės... Kai pagalvoji, tai gyvenime visada viskas susiklosto taip, kad per gerai nebūtų. Jei turi idealią šeimą, tai gyveni miške. Jei turi porą veikiančių neuronų, tai nugnybta grožio. Tiek jau to... . O štai Megoje jau Kalėdos. Viskas žaliai raudona ir su lemputėm. Ir be abejo blyksi. Sklinda kalėdinės dainelės, vaikiūkščiai žaidžia su santaklausais... Man labai patinka blaškytis po parduotuves ieškant kokio otkutiūrinio skudurėlio... :P Na o kad aš auskarų, diržų ir tašių maniakė, tai nenuslėpsiu niekaip... Sunkiausias dalykas man - išrinkti padorią dovaną... Ir kiekvienas variantas atrodo prastesnis už kitą... Ir ima panika... Na bet ką jau padarysi :D . Nieko nespėju. Pyragas apsvilo. Visi užknisa ir aiškina gyvenimą. Imsiu kandžiotis...

Familia

Tai va. Taip ir gyvenam. Tyliai, ramiai ir niekam nekliūdami.

Po egle. 2+2 ir vienas minty.... :>>

Taigi tokios tokelės

Rytoj atsibruka močiutė vombatė/stichinė nelaimė... Naujieji bataičiai taip kulnus nugraužė, kad net saldu...Noriu daryt savo gimtadienį, bet kad kažkaip nėra kur... Liko daugiau nei 3 mėnesiai, bet panika panika... :D O testas parodė, kad įklimpau giliai - 8 iš 10...

.

Šūdas su žibutėm...

Ople

Viskas. paskutinės dvi laisvos ir tingios dienos iki rugsėjo 1 teliko... Baisu. Negi aš ir susiraukšlėsiu kaip suvytus bulvė (na pasensiu) taip greit? Aš nesuvokiu, kaip čia taip atsitiko, kad po 4 mėnesių man 18... Ir iš viso...

.

Taip, aš snobė. Taip, aš bijau permainų, bet dar labiau bijau, kai man pačiai jas reikia paspartint... Taigi aš jų tiesiog toliau bijau ir nespartinu!

.

Man atrodo, kad jau visi pažįstami, nelabai pažįstami ir net labai nepažįstami žino, kad mūsų šeima pagausės... :) Sunku apsakyt, kokia šita žinia džiugi. Niekada negalvojau, kad taip džiaugsiuosi tuo... Pasirodo džiaugiuosi :)

.

O šiaip, mano viltis miršta paskutinė. Mano vilčiai dabar klinikinė mirtis... Ne geriau bokso terminologija - nokdaunas, bet iki nokauto dar reikia pritempt.

.

Nežinau kaip aš sugebėjau pasitempt nelaimingą čiurną ir nežinau kodėl, bet šiandien ryte man jos neskaudėjo, tad po Šakius uodegą užrietus kaukšėjau su kablais ir trumpoku sijonu. Hm, vakarop koja apie save man priminė... Reiks vėl tuo tepaliuku šildančiu patrint. Pašamanaut, taip skant. (Matyt nauji džinsai ją buvo apmaldę...)

Wasted Years

Prienai. Mano senelio tėviškė. Didelė jauki sodyba, apsupta pušyno, rugių laukų ir žalių pievų, nusitęsusių kiek akys užmato. Čia užaugo mano senelis, mano mama, kelios mano tetos, keli dėdės, o aš čia esu antrą kartą per beveik 18 metų. Ir savo senelį mačiau tik 1 kartą. Keista, kai suvoki, kad žmogaus jau 12 metų nėra, o tu viską atsimeni kaip šiandien...

.

Vymeriai - keista giminė. Beveik visų jų gyvenimai verti knygos. Daugybė intrigų, meilių, keistų charakterių. Įdomu klausytis pasakojimų iš tetos, kurią matau pirmą kartą, lūpų. Keista ir pavydu, kai tau pasakoja, koks tavo senelis buvo geras, gražus, puikus, nuostabus žmogus, o tu sunkiai prisimeni jo ligos iškamuotą veidą. Kaip pastebėjau, šitoj giminėje daug pavydo ir paslapčių, pusbroliai nieko nežino vieni apie kitus... Aš didžiuojuosi savo vokiška kilme ir džiaugiuosi, kad bent dabar sužinojau kas yra kas....

.

Sutikau savo dėdę, po trylikos metų pertraukos. Jis nebe murzinas berniūkštis nubalnotais keliais, man gaudantis triušiuką... Natūralu :) Pamačiau vienintelį gyvą likusį senelio brolį Joną, senelio antrą ar trečią žmoną, mamos netikrą seserį... Į kurią esu kažkiek panaši. Esmė tame, kad daugelį spėjau pamilt per tą pusdienį. Linksmi, paprasti, draugiški žmonės. Ir spėjau kiek supykt ant mamos, kodėl ji taip nepalaiko ryšių su savo artimaisiais.

.

O šiandien atsibudau nuo voverių čiauškėjimo po langu. Buvo gal 7 ryto. Apsiverčiau ant kito šono, apsikamšiau, ir pagalvojau, kad šiandien mano gyvenimas yra nuostabesnis nei kada nors tikėjausi...

Fairytale Gone Bad

Pastarosios savaitės maratonas, prasidėjęs ketvirtadienį, šiandien pagaliau pasiekė pergalingą finišą. . . Jaučiuosi ne juokais pavargusi. Nuovargis geras. Aš laiminiga. Pabuvau su brangiais žmonėmis. . . Bet esu išsekusi (na kaip čia taip?). . . Nuo emocijų gausos, nuo prakalbėtų naktų, nuo bėgiojimo su šakutėm, puodukais, šaukštukais, lėkštikėm. . . Bet Draugai yra nuostabus dalykas. Geri giminaičiai - taip pat. . .

.

Pečiai - raudoni kaip vėžys ir dilgčioja, oi dilgčioja. . . Dovaninė lavos lempa tingai spjaudo oranžinius burbulus, dovaninis vynuogių kvapo kremukas vilioja širšes kur kas puikiau nei kibiras medaus arba nei krūvelė šūduko muses. . . Ant lovos nepadoriai badydamos akis drybso neatsiverstos knygos. . . O kolonėlės jau kokį 25 kartą per pastarąją valandą plyšauja naują ir dar beprotiškai fantastišką šiandienos hitą Sunrise Avenue "Fairytale Gone Bad (Acoustic version)". . . Sėdžiu, cypauju kartu su tuo hot-blond suomiu ir gėriuosi, kadangi jo daina yra totaliai teisinga, matyt todėl ir privertė pamąstyt. . . Tikrai. . . Ir daina tikrai labai puiki. Bent jau akustinė versija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. Nėra kvailesnio dalyko, nei priimti gyvenimą rimtai. Nejaugi?

R.I.P

Sunkus rytas. 07:00 žadintuvas. "Mamyte, gimdyk mane atgal. . ." Nenori? Ak, na ką gi. . . Ilgas ir mieguistas kelias iki Tytuvėnų. Šalta nuostabi senovinė bažnyčia. Ir pirmą kartą normaliai matoma senutėlė, nuo metų naštos jau miniatiūrinė, prosenelė. . . Su žalsvu plastmasiniu, stirksančiu ir styrančiu lietpalčiu. Kaip nykštukėlis. Gero, užmaršaus veido, gyvių, žibančių akių. . . Giminės. Daug giminių. Man patinka. Man įdomu kokios mano šaknys. . . Pusbroliai, tetos, dėdės, kai kurie manęs nematė 12 ir daugiau metų. . . Su vienais kalbėtis iš kart paprasta, o kitiems tik šypsaisi ir kartoji savo vardą 15 kartą. . . He he, dėdė liepė stot į orientalistiką, nes prakiš kažkur. . . :D O kitas dėdė pasirodo Romery istoriją dėstė. . . Uhu!

.

Adaptuojuosi po pasibuvimo Šiauliuos. . . Pas mane nesuvokiamai ramu. . . Sėdžiu sūpynėse, ant kelių snūduriuoja mano šunėkas. Ramus kaip katinas. Tik nemurkia (kažkodėl?). . .

.

Ir taip plaukia laikas pro šalį. Tiesiog plaukia. Be jokios žymelės. Šuo kartais krusteli ausi, piktai žvilgsniu nulydi pailsusį dviratininką ir toliau guli priplojęs savo geltoną nosį prie kojų. . . Ramu. Tylu. Liūdna. Abiem. Kažkodėl. . .