Sunkus rytas. 07:00 žadintuvas. "Mamyte, gimdyk mane atgal. . ." Nenori? Ak, na ką gi. . . Ilgas ir mieguistas kelias iki Tytuvėnų. Šalta nuostabi senovinė bažnyčia. Ir pirmą kartą normaliai matoma senutėlė, nuo metų naštos jau miniatiūrinė, prosenelė. . . Su žalsvu plastmasiniu, stirksančiu ir styrančiu lietpalčiu. Kaip nykštukėlis. Gero, užmaršaus veido, gyvių, žibančių akių. . . Giminės. Daug giminių. Man patinka. Man įdomu kokios mano šaknys. . . Pusbroliai, tetos, dėdės, kai kurie manęs nematė 12 ir daugiau metų. . . Su vienais kalbėtis iš kart paprasta, o kitiems tik šypsaisi ir kartoji savo vardą 15 kartą. . . He he, dėdė liepė stot į orientalistiką, nes prakiš kažkur. . . :D O kitas dėdė pasirodo Romery istoriją dėstė. . . Uhu! .
Adaptuojuosi po pasibuvimo Šiauliuos. . . Pas mane nesuvokiamai ramu. . . Sėdžiu sūpynėse, ant kelių snūduriuoja mano šunėkas. Ramus kaip katinas. Tik nemurkia (kažkodėl?). . .
.
Ir taip plaukia laikas pro šalį. Tiesiog plaukia. Be jokios žymelės. Šuo kartais krusteli ausi, piktai žvilgsniu nulydi pailsusį dviratininką ir toliau guli priplojęs savo geltoną nosį prie kojų. . . Ramu. Tylu. Liūdna. Abiem. Kažkodėl. . .
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą