Sėdžiu, padais glostau žuvų pelekuotas juodas nugaras ir keikiu šaltą vienišą rytą. Man šalta. Žuvims - ne. Ir gerai. Joms niekada nebūna liūdna (?). . . Joms nereikia gyvent žmonių gyvenimo. Joms tereikia maitintis ir daugintis, o žiemą įsiraust į dumblą. Tiek. O mums?. . .. . .
Jei tai rebusas, pasiduodu. . . Velniop.
. . .
Man nereikėtų taip greitai prisirišti prie žmonių. . . Tikrai nereikėtų. . .
. . .
Gyvenime aš tikrai kažką pražiopsojau. Na nieko. Pasitaiko.
. . .
Aplinkos pakeitimas man bus į naudą. Net labai į naudą. Nuo tylos, nieko neveikimo ir kiurksojimo prie kompo jau ima čiuožt stogas. Šiauliuose daug žmonių, daug triukšmo. Su Gintare pabūt taip pat labai sveika.
. . .
Ak. Negi ir šį kartą panorėsiu ir praeis?. . .
. . .
Nespėju adaptuotis. Viskas per greit keičiasi. Visko per daug. Per mažais kiekiais. Emocijos per tuščios. Netikrumas.
. . .
Atsiprašau, jei padariau ką nors ne taip. . . Tikrai labai atsiprašau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą