Viskas. paskutinės dvi laisvos ir tingios dienos iki rugsėjo 1 teliko... Baisu. Negi aš ir susiraukšlėsiu kaip suvytus bulvė (na pasensiu) taip greit? Aš nesuvokiu, kaip čia taip atsitiko, kad po 4 mėnesių man 18... Ir iš viso... .
Taip, aš snobė. Taip, aš bijau permainų, bet dar labiau bijau, kai man pačiai jas reikia paspartint... Taigi aš jų tiesiog toliau bijau ir nespartinu!
.
Man atrodo, kad jau visi pažįstami, nelabai pažįstami ir net labai nepažįstami žino, kad mūsų šeima pagausės... :) Sunku apsakyt, kokia šita žinia džiugi. Niekada negalvojau, kad taip džiaugsiuosi tuo... Pasirodo džiaugiuosi :)
.
O šiaip, mano viltis miršta paskutinė. Mano vilčiai dabar klinikinė mirtis... Ne geriau bokso terminologija - nokdaunas, bet iki nokauto dar reikia pritempt.
.
Nežinau kaip aš sugebėjau pasitempt nelaimingą čiurną ir nežinau kodėl, bet šiandien ryte man jos neskaudėjo, tad po Šakius uodegą užrietus kaukšėjau su kablais ir trumpoku sijonu. Hm, vakarop koja apie save man priminė... Reiks vėl tuo tepaliuku šildančiu patrint. Pašamanaut, taip skant. (Matyt nauji džinsai ją buvo apmaldę...)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą