Prienai. Mano senelio tėviškė. Didelė jauki sodyba, apsupta pušyno, rugių laukų ir žalių pievų, nusitęsusių kiek akys užmato. Čia užaugo mano senelis, mano mama, kelios mano tetos, keli dėdės, o aš čia esu antrą kartą per beveik 18 metų. Ir savo senelį mačiau tik 1 kartą. Keista, kai suvoki, kad žmogaus jau 12 metų nėra, o tu viską atsimeni kaip šiandien....
Vymeriai - keista giminė. Beveik visų jų gyvenimai verti knygos. Daugybė intrigų, meilių, keistų charakterių. Įdomu klausytis pasakojimų iš tetos, kurią matau pirmą kartą, lūpų. Keista ir pavydu, kai tau pasakoja, koks tavo senelis buvo geras, gražus, puikus, nuostabus žmogus, o tu sunkiai prisimeni jo ligos iškamuotą veidą. Kaip pastebėjau, šitoj giminėje daug pavydo ir paslapčių, pusbroliai nieko nežino vieni apie kitus... Aš didžiuojuosi savo vokiška kilme ir džiaugiuosi, kad bent dabar sužinojau kas yra kas....
.
Sutikau savo dėdę, po trylikos metų pertraukos. Jis nebe murzinas berniūkštis nubalnotais keliais, man gaudantis triušiuką... Natūralu :) Pamačiau vienintelį gyvą likusį senelio brolį Joną, senelio antrą ar trečią žmoną, mamos netikrą seserį... Į kurią esu kažkiek panaši. Esmė tame, kad daugelį spėjau pamilt per tą pusdienį. Linksmi, paprasti, draugiški žmonės. Ir spėjau kiek supykt ant mamos, kodėl ji taip nepalaiko ryšių su savo artimaisiais.
.
O šiandien atsibudau nuo voverių čiauškėjimo po langu. Buvo gal 7 ryto. Apsiverčiau ant kito šono, apsikamšiau, ir pagalvojau, kad šiandien mano gyvenimas yra nuostabesnis nei kada nors tikėjausi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą