Ir ta nuolatinė sumaištis mano galvoje iš viso digimonizuojasi į kažką superduperpimpergigaplius.. Jaa... Shit happens. Bet jaučiu reikia pradėt aiškintis santykius ir viską dėliotis. Nes nafik, chebra, nafik... Noriu, nenoriu? Reikia? Nereikia? Bus? Nebus? Tas? Taip? Todėl? Nes? Uhhh... Filmuose rodo, kad viskas labai paprasta, o happyendas vyrauja kažkur 74% pabaigų. Anyway.
Kaip gera yra turėti žmonių, kuriems viską besąlygiškai atleidi ir pasitiki. Tiesiog... O vakar ilgai negalėjau užmigt ir varčiausi iki aušros prisimindama visus jau prarastus žmones... Ir deja jų ne taip jau mažai... Ir verkti norisi pagalvojus, kaip nevertini žmogaus, kol jis yra šalia...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą