H o p e

Dalykas tas, kad pasidariau kažkokia atbukus. Vidinių emocijų amplitudė pasidarė itin nedidelė. Net verkt žmoniškai nelabai moku. Pašniurkščiot tik. Gyveni žmogus ir rambėja skūra kiekvieną mielą kartą, kai tau įkanda. Ir kai kandi tu. Tiek tos romantikos, tiek to grožio. Vakar naktį ilgai sėdėjau balkone ir žiūrėjau į viso Vilniaus žiburių gražumą. Pagalvojau, kad gyvenimo meilė turbūt yra baisiai instinktyvus ir net paradoksalus dalykas, sakyčiau. Labai jį mylėjau vaikystėje, kai maniau, kad viskas yra pasiekiama ir viskas bus nuostabu, kaip tuose filmuose, kur vienintelė reali pabaiga yra happyendas. Dabar, kai žinau kiek gyvenime visokių rūšių ir konsistencijų šūdų, ir kokio reto šlykštumo prišiktadūšių žmonių pasitaiko, myliu dar labiau.